2011 m. liepos 9 d., šeštadienis
Seksuali tu mano erotiška tėvyne!..
Poetas dainavo lyriškiau, bet žiniasklaidos bei miesto erdvėje pusę vasario viešpatavusių ryškiaspalvių banalybių burnoje tebetvyro salsvai karstelėjęs sacharino skonis. Ištisas “Gyvūnijos pasaulis”, “Gamtos namai”. Gamta ir esam, bet va tas klausimėlis: kiek/ar ją „įžmoginam“ – ramybės neduoda. Stebiu pro langą zylutes: jos atskrenda į lesyklėlę lyg kokios pagerintos pensijos pasiimti. Gamtiškas mąstymas. Taip sakant biologiškai užprogramuotas. Sraigės yra gamta, gamta – jos namelis ant nugarytės, o mūsų daugiaaukščiai – argi ne į viršų iškelti ištobulinti pirmykščiai urvai?
Zylės tuoj ims ciksėti ir zylinai (o gal atvirkščiai) žinos, kaip tas gaidas interpretuoti. Parskris katės. Vieną, ankstyvą, jau girdėjau: itališko temperamento serenada!.. O sraigės, regis, hermafroditės, joms nereikia guostis mitu apie žmogų, kadai dvilytį, bet vėliau padalytą, tragikomiškai beieškantį antrosios pusės. Jei apie mitinį dvilytį žmogų spręstume iš jo randamų antrųjų pusių skaičiaus, vaizdelis būtų moderniai barokinis.
Taigi sraigės. Jos turi namus ir yra pačios sau pakankamos visomis pavasarį paaštrėjančiomis prasmėmis. Savęs nesveikinsi nei su Valentinu, nei su nepriklausomybe: kai namai ant pečių, okupuotas gali būti tik „egzistenciškai“ – kokiame nors prancūziškame restorane. Tolesnė reinkarnacija aiški ir neatšaukiama.
Mes šiuo atžvilgiu skiriamės nuo sraigių, taigi nesam vien tik gamta. Vydūnas perspėdavo nebūti augališkais – labai jau nemėgo instinktais tegyvenančių žmonių. (Pievą, žinoma, galima nušienauti, nuganyti, galima ir aparti.) Mūsų pavasarėjantis kalendorius pritvinkęs švenčių, kurios kažkodėl kasmet susipriešina tarpusavyje it politikai Seime ar televizoriuje: šv. Valentinas, Lietuvos Valstybingumo šventė, kovo aštuntoji, Nepriklausomybės atkūrimas. Horoskopų, astrologinių prognozių metams, mėnesiams, Seimui, politikams ir aiškiaregiškų pranašysčių bei perspėjimų išmankštinta akis tuoj pat suranda pranašingų sutapimų, dermių ir prasmių: kiekvieną valstybinę šventę it Betliejaus žvaigždė lydi meilę ir moteriškumą globojanti data. Švęsk ir mylėk, ištisas medaus mėnuo, bet vos tik prasideda vasaris, tuoj lyg Amerikos balso trukdžiai sovietiniais laikais pasigirsta niurzgėjimai: šv. Valentinas“ užgoš 16-ąją ir pro butaforines širdis nesimatys trispalvės. Kovo aštuntoji – sovietinė atgyvena. Aš jiems tyliai pritariu: užgoš, ir guodžiuosi: o kas man nurodys, ką matyti – butaforinę širdį ar nebutaforinę šerdį? Dėl atgyvenos susilaikau – sovietmetį galima kaltinti tik už šios dienos tikrosios reikšmės iškraipymą.
O vis dėlto trukdžiai niekur nedingo. Dabar jie genetiškai modifikuoti ir spalvingai supakuoti. Laikraščiai prieš savaitgalį “su Valentinu” pažėrė krūvą „meilingų“ istorijų, kurių kiekviena akivaizdžiai orientuota auklėti tamsuolius-drovuolius arba paprasčiausiai parodyti jų vietą (apie tokių rašinių etiką būtų verta padiskutuoti ir su etikos bei psichologijos specialistais) ir kasdienių politinių realijų. Televizija – arba supanašėjusi su ant vienos kojos stovinčiu gandru (patriotinė dokumentika, Mišios, iškilmingo minėjimo transliacija ir... „Komisaras Reksas”. Au-au, Lietuva!), arba kartu su savo laidomis modifikavosi į “laisvą ir nepriklausomą kanalizaciją“, plyšta juokais – nuo ryto iki vakaro bukos komedijos arba vadinamosios autorinės „bliuznės“ penktokams. Miesto erdvė tebesproginėja šv. Valentino dienos simbolika.
Žmogui reikia simbolių. Estetiškų. Labai nemadingas žodis. Dabar turi būti arba seksualus, arba erotiškas. „Seksuali tu mano erotiška tėvyne!..“ Kažin ką į tai Poetas? O šventės tiesiog prikišamai rodo sąsajas: Meilė, erotinė ir jausminė apskritai, Meilė Moteriai, Motinai, Seseriai, Meilė Tėvynei. Žodžiu, kalendorius (kokia kita tauta tokį turi?) vasarį–kovą tiesiog adoruoja meilę, realybėje vasarį–kovą, deja, labiausiai triumfuoja prekybininkai ir žiniasklaida.
O ką daryti tiems ne augališkiems, jau seniai nutolusiems nuo sraigių? Kurių meilei nereikia televizijos operatorių ir žiūrovų? Kurie ne be seksualumo dar būna ir patrauklūs, žavūs, šelmiški, vylingi, o svarbiausia – turi poreikį džiugioms iškilmėms ir oriam džiaugsmui?! Ir nėra tokie oficialūs, kad pakliūtų į iškilmingus minėjimus? Puikus jaunatviškas koncertas… po penkiolikos nepriklausomybės metų! Džiaugsmas, kurį demonstravo žmonės skambindami į tai progai skirtą Zitos Kelmickaitės laidą, netuščias. Jei jau sūriui reikia pilietybės, negi lietuvaičiui pakaks asmens kodo ir seksualios širdelės (kaip “Šiaurės Atėnuose” – ant subinėlės)?
Rasotais vasaros rytais bėgiodama Saulėtekio miškeliais vis dairydavausi, kad neužminčiau ant pasivaikščioti išėjusios sraigės. Galbūt jos eidavo pusryčiauti. Jos tai turėtų daryti subtiliai – gurmanai nesubtilybių nemėgsta. Mes ne sraigės, tad galime nebijoti jokių gurmanų, išskyrus seksualiuosius. (Povalentininė statistika: 14 proc. studentų Lietuvoje teigia patyrę seksualinį dėstytojų bei kitų darbuotojų priekabiavimą.) O ar tai blogai? – jau girdžiu topu tampantį atsakymą.
Atrodo, vienoje G. Radvilavičiūtės esė paminėtas JAV vykęs seminaras ”Seksualumas ir terorizmas”: prieita išvada, kad terorizmas įmanomas tik patriarchalinėje visuomenėje. (Neseniai girdėta statistika: JAV kas 6 minutes pranešama apie išprievartavimą, kas ketvirtas iš jų yra grupinis.) Sraigėms tai neaktualu. Zylutėms irgi. Švenčių maratonas nesibaigė. Ar mes blogesni už JAV? Kovo mėnesio projektas: “Moteriškumas ir nepriklausomybė”. Įžvelgiantiems feminizmo šmėklą – grynai patriotinis: “Kuo skiriasi sūris nuo lietuvio?” Renginių žanrų įvairovė bei dalyvių amžius neribojamas. Pakanka nebūti hermafroditu. Arba sūriu. Arba augalu.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2004-03-03-laima-arnatkeviciute-seksuali-tu-mano-erotiska-tevyne/7030
Zylės tuoj ims ciksėti ir zylinai (o gal atvirkščiai) žinos, kaip tas gaidas interpretuoti. Parskris katės. Vieną, ankstyvą, jau girdėjau: itališko temperamento serenada!.. O sraigės, regis, hermafroditės, joms nereikia guostis mitu apie žmogų, kadai dvilytį, bet vėliau padalytą, tragikomiškai beieškantį antrosios pusės. Jei apie mitinį dvilytį žmogų spręstume iš jo randamų antrųjų pusių skaičiaus, vaizdelis būtų moderniai barokinis.
Taigi sraigės. Jos turi namus ir yra pačios sau pakankamos visomis pavasarį paaštrėjančiomis prasmėmis. Savęs nesveikinsi nei su Valentinu, nei su nepriklausomybe: kai namai ant pečių, okupuotas gali būti tik „egzistenciškai“ – kokiame nors prancūziškame restorane. Tolesnė reinkarnacija aiški ir neatšaukiama.
Mes šiuo atžvilgiu skiriamės nuo sraigių, taigi nesam vien tik gamta. Vydūnas perspėdavo nebūti augališkais – labai jau nemėgo instinktais tegyvenančių žmonių. (Pievą, žinoma, galima nušienauti, nuganyti, galima ir aparti.) Mūsų pavasarėjantis kalendorius pritvinkęs švenčių, kurios kažkodėl kasmet susipriešina tarpusavyje it politikai Seime ar televizoriuje: šv. Valentinas, Lietuvos Valstybingumo šventė, kovo aštuntoji, Nepriklausomybės atkūrimas. Horoskopų, astrologinių prognozių metams, mėnesiams, Seimui, politikams ir aiškiaregiškų pranašysčių bei perspėjimų išmankštinta akis tuoj pat suranda pranašingų sutapimų, dermių ir prasmių: kiekvieną valstybinę šventę it Betliejaus žvaigždė lydi meilę ir moteriškumą globojanti data. Švęsk ir mylėk, ištisas medaus mėnuo, bet vos tik prasideda vasaris, tuoj lyg Amerikos balso trukdžiai sovietiniais laikais pasigirsta niurzgėjimai: šv. Valentinas“ užgoš 16-ąją ir pro butaforines širdis nesimatys trispalvės. Kovo aštuntoji – sovietinė atgyvena. Aš jiems tyliai pritariu: užgoš, ir guodžiuosi: o kas man nurodys, ką matyti – butaforinę širdį ar nebutaforinę šerdį? Dėl atgyvenos susilaikau – sovietmetį galima kaltinti tik už šios dienos tikrosios reikšmės iškraipymą.
O vis dėlto trukdžiai niekur nedingo. Dabar jie genetiškai modifikuoti ir spalvingai supakuoti. Laikraščiai prieš savaitgalį “su Valentinu” pažėrė krūvą „meilingų“ istorijų, kurių kiekviena akivaizdžiai orientuota auklėti tamsuolius-drovuolius arba paprasčiausiai parodyti jų vietą (apie tokių rašinių etiką būtų verta padiskutuoti ir su etikos bei psichologijos specialistais) ir kasdienių politinių realijų. Televizija – arba supanašėjusi su ant vienos kojos stovinčiu gandru (patriotinė dokumentika, Mišios, iškilmingo minėjimo transliacija ir... „Komisaras Reksas”. Au-au, Lietuva!), arba kartu su savo laidomis modifikavosi į “laisvą ir nepriklausomą kanalizaciją“, plyšta juokais – nuo ryto iki vakaro bukos komedijos arba vadinamosios autorinės „bliuznės“ penktokams. Miesto erdvė tebesproginėja šv. Valentino dienos simbolika.
Žmogui reikia simbolių. Estetiškų. Labai nemadingas žodis. Dabar turi būti arba seksualus, arba erotiškas. „Seksuali tu mano erotiška tėvyne!..“ Kažin ką į tai Poetas? O šventės tiesiog prikišamai rodo sąsajas: Meilė, erotinė ir jausminė apskritai, Meilė Moteriai, Motinai, Seseriai, Meilė Tėvynei. Žodžiu, kalendorius (kokia kita tauta tokį turi?) vasarį–kovą tiesiog adoruoja meilę, realybėje vasarį–kovą, deja, labiausiai triumfuoja prekybininkai ir žiniasklaida.
O ką daryti tiems ne augališkiems, jau seniai nutolusiems nuo sraigių? Kurių meilei nereikia televizijos operatorių ir žiūrovų? Kurie ne be seksualumo dar būna ir patrauklūs, žavūs, šelmiški, vylingi, o svarbiausia – turi poreikį džiugioms iškilmėms ir oriam džiaugsmui?! Ir nėra tokie oficialūs, kad pakliūtų į iškilmingus minėjimus? Puikus jaunatviškas koncertas… po penkiolikos nepriklausomybės metų! Džiaugsmas, kurį demonstravo žmonės skambindami į tai progai skirtą Zitos Kelmickaitės laidą, netuščias. Jei jau sūriui reikia pilietybės, negi lietuvaičiui pakaks asmens kodo ir seksualios širdelės (kaip “Šiaurės Atėnuose” – ant subinėlės)?
Rasotais vasaros rytais bėgiodama Saulėtekio miškeliais vis dairydavausi, kad neužminčiau ant pasivaikščioti išėjusios sraigės. Galbūt jos eidavo pusryčiauti. Jos tai turėtų daryti subtiliai – gurmanai nesubtilybių nemėgsta. Mes ne sraigės, tad galime nebijoti jokių gurmanų, išskyrus seksualiuosius. (Povalentininė statistika: 14 proc. studentų Lietuvoje teigia patyrę seksualinį dėstytojų bei kitų darbuotojų priekabiavimą.) O ar tai blogai? – jau girdžiu topu tampantį atsakymą.
Atrodo, vienoje G. Radvilavičiūtės esė paminėtas JAV vykęs seminaras ”Seksualumas ir terorizmas”: prieita išvada, kad terorizmas įmanomas tik patriarchalinėje visuomenėje. (Neseniai girdėta statistika: JAV kas 6 minutes pranešama apie išprievartavimą, kas ketvirtas iš jų yra grupinis.) Sraigėms tai neaktualu. Zylutėms irgi. Švenčių maratonas nesibaigė. Ar mes blogesni už JAV? Kovo mėnesio projektas: “Moteriškumas ir nepriklausomybė”. Įžvelgiantiems feminizmo šmėklą – grynai patriotinis: “Kuo skiriasi sūris nuo lietuvio?” Renginių žanrų įvairovė bei dalyvių amžius neribojamas. Pakanka nebūti hermafroditu. Arba sūriu. Arba augalu.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2004-03-03-laima-arnatkeviciute-seksuali-tu-mano-erotiska-tevyne/7030
2011 m. liepos 8 d., penktadienis
KRIKŠČIONYBĖ PRO MĖGINTUVĖLIO PRIZMĘ
Nelabai suprantu, ar galima vienu kartu žiūrėti ir pro mėgintuvėlį ir pro prizmę, ir dar kažką įžiūrėti, bet man pavyko pamatyti. Tiesa, nieko labai naujo ir pribloškiamo – tiesiog tai, ką aš pati sau vadinu niueidžišku razinkų (ne razinų) rinkiniu.
Kartkartėmis valdžia, Bažnyčia ir publika susikauna, kieno rankose turėtų būti gyvybė, kieno tai nuosavybė ir apskritai, kada ji prasideda bei dėl ko (ta prasme, kaip jaunimas sako, kieno įgeidžiams tenkinti: Dievulio ar žmogulio). Neapsiėjo be to ir šie metai. Karas karu, o žmonių galvos dirba. Kam tie mėgintuvėliai ar kokia anoniminė šaldyta masė, mąsto mąslios galvos: ūgtels toks sniego žmogutis, pasižiūrės laidą “Atleisk”, ir ką – Knyspelis jam šerkšno saują vietoj laukiamo tėvo atneš į studiją, arba tas ūgtelėjęs sniego žmogutis birželio mėnesio pirmą sekmadienį šaldytuvą sveikins? Naująsias technologijas, moksliškai ir šiuolaikiškai tariant. Tad net prasišiepiau netyčia it šios vasaros dangus (irgi tik netyčia tarp lietų beprasišiepiantis) perskaičiusi regis anksčiausiai besikeliančiame „Pietrytyje“ skelbimą (cituosiu ne pažodžiui, nes kažkur tas ‘rytas’ prašapo): „Mergina (amžius ir kitokie duomenys) ieško vyro (amžius ir kitokie duomenys), kuris dėl kokių nors priežasčių nenorėtų ar negalėtų rūpintis savo vaiku“. Aiškiau ir trumpiau skelbimas galėtų skambėti taip: mergina ieško dar šilto ir vaikštančio mėgintuvėlio su kokybišku turiniu ir neturėsiančio pretenzijų į būsimą produktą. Ir ką – ar ne sprendimas? Ir sąžinė rami, ir pinigai kišenėje, ir įstatymo raidei nenusikalsta. O ir Įstatymo raidei – kaip čia pasakius…
Nežinau, kuriuos įstatymus priimant daugiau yra laimėjusi Bažnyčia, kuriuos – pasaulis, bet Seimas, regis, darbo turės, nes publika išradingumo nestokoja ir nestokos.
*
Praėjo mėnuo kitas, ir benardant po internetą iš kažkur kartu su visokiu reklaminiu šlamštu prilipo pažinčių išsiilgusiųjų puslapis. Užmečiau akį ir… pakako vieno kūrinio. Ėmiau mąstyti, ką doro aš bežinau apie XXI amžiui modifikuotą krikščionybę, kurią maniausi išpažįstanti. Matyt, esu klaidatikė, esu klaidatikė, esu tikra klaidatikė ir važiuosiu į rekolekcijas kurso kartoti. Taigi skelbimas (irgi ne pažodžiui): berods 49 m. vyras, vedęs, turintis 3 vaikus, KATALIKAS (kiti zodiakiniai ir t.t. duomenys) ieško moters ilgalaikiams santykiams, KATALIKĖS. Ėmiau įsivaizduoti to „kataliko“ šeimą: gražiai ir tvarkingai sekmadieniais vedinas žmona ir trimis vaikais vyras ir tėvas viename gražiai dalyvauja Mišiose, gal net ką nors nuveikia, pvz., perskaito dienos skaitinį, paskui prisimena turįs reikalų ir, išvadavęs (koks puikus ir nepretenzingas žmogus!) žmoną nuo barščių virimo, keliauja pas iš kitos (arba tos pačios) bažnyčios grįžtančią moterį kultivuoti ilgalaikių santykių.
Laimė, kad neseniai įsigijau „Enciklopedinį teologijos žodyną“. Storas toks kaip plyta, ten jau tikrai rasiu kuo savo apmusijusį protą nušveisti ir žinių skyles užlopyti. (Nes su tokiomis ir į rekolekcijas gali nepriimti.) O tada jau kad dėsiu skelbimą!..
Ir vis dėlto koks gi tas nūdienos katalikas, tokioj infantiliai atlaidžioj katalikybės erdvėj įsiveisęs?
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2004-06-23-laima-arnatkeviciute-krikscionybe-pro-megintuvelio-prizme/6792
ŽODŽIŲ PAIEŠKOS
Žodžio žmogus, – išgirsti apie kokį nors asmenį ir žinai: patikimas. Dar pridurčiau – neiškraipantis žodžio reikšmių, mat vis dažniau susiduriu su mėgstančiais pasirinkti žodžius ne pagal reikšmes, o pagal skambesį. Atitinkamai – neišsiaiškinus tikrosios prasmės – žodžių bijoma. Už žodžių užkimbama. Žodžiai mus gali užkalbėti kaip kokia lolašvili (atsiprašau, tai tik metafora).
Vasario vidurys alsuoja širdukėmis. Galėtų būti tokia graži kardiologų šventė. Tačiau ji – įsimylėjusiųjų. Prekybininkams – vis šiokios tokios „kalėdos“. Paaugliams – atrakcija. Neišnaudota – ir vėl! – proga reabilituoti šeimą, kuri dėl didėjančios „registruotos“ santuokos baimės vis labiau artėja prie gamtos: ten dabar pats „šeimų kūrimo metas“. Tačiau mes atviri naujoms tradicijoms ir vertybių perkainojimui... taigi ir naujoms senų žodžių reikšmėms.
Taip. Žodžiai įvardija vertybes. Arba savybes, kurios irgi šliejasi prie vertybių. Netyčia, vartant Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, akis užkliuvo už žodžio moteris. Jo reikšmės: 1) vaikus gimdančios lyties žmogus; 2) tos lyties ištekėjęs žmogus; 3) žmona, pati. Susižavėjau: vis dėlto – žmogus (nors įsigilinus į žodžių derinimą – pirmiau lytis; gimdanti lytis)! Nuo kitų žmonių besiskirianti tik tuo, kad gimdo. Labai ieškojau sąvokos moteriškumas, bet tai nėra dabartinis žodis, taip sakant, nepopuliarus, nėra aktyviai vartojamas. Yra tik moteriškas – turintis tik piesteles. O kas pagal DŽ yra toji kita lytis? Vyras: 1) priešingos moteriai lyties žmogus; 2) sutuoktinis savo žmonai; 3) kurios nors srities veikėjas; 4) giriamasis žodis; kreipimosi žodis. Vyriškumo nėra; vyriškas – turintis tik kuokelius.
Pokštas ima kalbėti reikšmėmis. Pradeda ryškėti kai kurie moters ir vyro skirtumai, neturintys nieko bendra su produkavimo būdu. Kalbos tradicijoj žodis moteris neturi nei giriamosios, nei respektabiliosios reikšmės. Kol kas moterį ir vyrą sieja tik tai, kad jie abu – žmonės. Detektyvas tęsiasi.
Žmogus: 1) gyva, mąstanti, visuomeninė būtybė; 2) kas protingas, malonus, geras; 3) sutuoktinis savo žmonai, vyras.
Kaip matėme, apie moters visuomeniškumą nebuvo minėta, jei į šią savybę neatsižvelgsime jau dėl to, kad ji gimdo būsimus visuomenės narius. Mąstymas, protingumas, malonumas, gerumas gravituoja pagiriamųjų žodžių link, o jie buvo sutelkti žodžio vyras reikšmių lizde.
Žodyną užverčiu, žodžio paieškas – tęsiu. Mano rankose Respublika, laikraštis, kurio, kaip ir kitų dienraščių, paprastai neskaitau dėl visiems jų neskaitantiems suprantamų priežasčių – vidinės higienos sumetimais. Tame storame pake – du „kultūriniai-visuomeniniai priedai“: Julius ir Brigita. Juliaus paantraštė: karjera, automobiliai, pomėgiai, seksas, Brigitos – pažintys, mados, virtuvė, užkulisiai. (Kodėl moterims uždraustas seksas?!) „Skaitau“ paveiksliukus. Julius: krūtimi švyluojanti ir pasismaukusi kelnes lietuvaitė artistė, teigianti, jog gyvenime stengiasi būti griežta, bet neatsisakytų nusirengti, jeigu ją įtikintų, kad to reikia; užpakaliuko mylavimo pamokos su tos kūno dalies iliustracijomis bei reikšminga pastaba: „Moterims reikia dovanoti apatinius baltinius. Tavo išrinkti drabužėliai parodys, kokias jos vietas (išskyrus gerą širdį ir skvarbų protą – išryškinta L.A.) brangini“. Vienas atsakymas, kodėl DŽ žodį moteris teaiškina tik lytiškumo aspektu, aiškėja: geros širdies ir aštraus proto, kurio taip siekia minios studenčių, ne studentų minia nelaiko brangintinomis savybėmis: jų neįžnybsi. (O gal: ko neturi, to ir kituose neatpažįsti? Gal čia kaip su humoro jausmu: ar teko jo neturinčiajam papasakoti smagų anekdotą? Kas tai patyrė, esu tikra – apsiverkė iš nevilties.) Verčiu toliau: mašinos, žvejyba, juokeliai.
Brigita: moteris su šeima, moteris su vaikais, išsiskyrusi su savo vyru moteris, išsiskyrusi su sugyventiniu (čia jie vadinami draugais. Išvada: sutuoktinis nėra draugas.); moteris, lydinti savo žymų vyrą į priėmimus; patiekalų receptai, programa patrauklumui didinti (ją vykdant neliktų laiko nė tuo patrauklumu naudotis, o jei dar už jas turi pati susimokėti, taigi ir užsidirbti...); interviu su aktore, beje, puikiai atsikirtusia į nevykusį klausimą apie išpažįstamą religiją ar filosofiją: geriu pieną. Gal dėl to ir atitinkama antraštė „Džiulija Roberts branginasi“. Julių „puošianti“ lietuvaitė, dar nenusirenginėjanti, mat jos dar neįtikino, tačiau, sprendžiant iš fotografijos, branginasi kur kas mažiau. Žodžio brangintis antonimas lietuvių kalboje – pigintis.
Bet grįžkime prie Brigitos ir jos „paveiksliukų“: nors ir pakankamai aprengtos, bet vis dėlto dominuoja moterys. Kaip ir Juliuje. Gal tai priedas rausvosioms? Tačiau sprendžiant iš pamokų, kaip patikti, šeimų istorijų ir virtuvės receptų – greičiau kursai namų šeimininkėms bei lovų „priedams“ (būtent priedams, nes, jei dar pamenate, seksas kaip nuoroda paminėta tik Juliaus paantraštėje. Gal man pakliuvo tendencingas numeris? Imu kitą. Su straipsniu, kurio antraštėje randu ir taip nesėkmingai žodyne ieškotą žodį „Monika Beluči – moteriškumo (išretinta – L.A.) ir itališkumo įsikūnijimas“. Pagaliau sužinau, kas yra moteriškumas ir iš ko atpažįstama moteriška moteris. Cituoju:
„Moterimi tapo būdama 14-os. Atsigulė į lovą su 19-mečiu draugu <...>; Jai nėra draudžiamų temų <...>; Mano kūno formos yra atpažinimo ženklas <...>; Nuoga pozavo „Pirelli“ kalendoriui <...>; Ji buvo vampyrė, kuri lakstė nuogu biustu <...>; jai buvo labai nuobodu sėdėti prie knygų ir studijuoti <...>; galiu nusirengti šimtų svetimų žmonių akyse <...>“.
Kaip matome, „kultūriniai-visuomeniniai“ priedai (tiražas 300 000 egz.) iš tiesų patvirtina, kad DŽ teisus: lietuvaičių moteriškumas nesiejamas su išmintimi, protu, aktyviu visuomeniškumu. Tiksliau – bandoma nesieti. O žodis, kaip žinome, anksčiau ar vėliau tampa kūnu. Ypač turint omenyje, kad jis su gausiomis iliustracijomis dar tiražuojamas Lietuvos ryto priede Gyvenimo būdas, aibėse „specializuotų“ spalvotų žurnalų „panelėms“, „joms“, „moterims“, „laimoms“, „editoms“, „tik vyrams“ ir t. t.
Šio detektyvo, ieškant kelių žodžių reikšmių, klausimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keliais šviesmečiais nutolęs nuo teksto, bet, esu tikra, kad tik iš pirmo: ar verta stebėtis, kad net trys kultūriniai leidiniai negavo paramos, o ją gavusieji maitins jiems rašančius kultūros žmones trupiniais, už kuriuos net į už 6 litus kerpančią kirpyklą nelabai teišgalėsi užsukti, ką jau ten grožio programos...; ar verta stebėtis, kad mūsų visuomenė (nesvarbu, kokiam socialiniam sluoksniui ji atstovauja) vis dar kapanojasi po miegamojo patalus, nepraleisdama progos to paafišuoti, ir po kitų „duknas“ pasikuisti, o tikroji kultūra, neskirta erogeninėms zonoms, laikosi „sveikatingumo dietos“; ir ar verta tikėtis, kad savaime ir be pasekmių įveiksime šią spuoguotą paauglystės krizę, raidos psichologų žodžiais tariant? O paskui stebimės, kad į valdžią renkama pagal grožį ir lytį, o ne pagal darbus ir išmintį.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2004-02-24-laima-arnatkeviciute-zodziu-paieskos/7049
Vasario vidurys alsuoja širdukėmis. Galėtų būti tokia graži kardiologų šventė. Tačiau ji – įsimylėjusiųjų. Prekybininkams – vis šiokios tokios „kalėdos“. Paaugliams – atrakcija. Neišnaudota – ir vėl! – proga reabilituoti šeimą, kuri dėl didėjančios „registruotos“ santuokos baimės vis labiau artėja prie gamtos: ten dabar pats „šeimų kūrimo metas“. Tačiau mes atviri naujoms tradicijoms ir vertybių perkainojimui... taigi ir naujoms senų žodžių reikšmėms.
Taip. Žodžiai įvardija vertybes. Arba savybes, kurios irgi šliejasi prie vertybių. Netyčia, vartant Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, akis užkliuvo už žodžio moteris. Jo reikšmės: 1) vaikus gimdančios lyties žmogus; 2) tos lyties ištekėjęs žmogus; 3) žmona, pati. Susižavėjau: vis dėlto – žmogus (nors įsigilinus į žodžių derinimą – pirmiau lytis; gimdanti lytis)! Nuo kitų žmonių besiskirianti tik tuo, kad gimdo. Labai ieškojau sąvokos moteriškumas, bet tai nėra dabartinis žodis, taip sakant, nepopuliarus, nėra aktyviai vartojamas. Yra tik moteriškas – turintis tik piesteles. O kas pagal DŽ yra toji kita lytis? Vyras: 1) priešingos moteriai lyties žmogus; 2) sutuoktinis savo žmonai; 3) kurios nors srities veikėjas; 4) giriamasis žodis; kreipimosi žodis. Vyriškumo nėra; vyriškas – turintis tik kuokelius.
Pokštas ima kalbėti reikšmėmis. Pradeda ryškėti kai kurie moters ir vyro skirtumai, neturintys nieko bendra su produkavimo būdu. Kalbos tradicijoj žodis moteris neturi nei giriamosios, nei respektabiliosios reikšmės. Kol kas moterį ir vyrą sieja tik tai, kad jie abu – žmonės. Detektyvas tęsiasi.
Žmogus: 1) gyva, mąstanti, visuomeninė būtybė; 2) kas protingas, malonus, geras; 3) sutuoktinis savo žmonai, vyras.
Kaip matėme, apie moters visuomeniškumą nebuvo minėta, jei į šią savybę neatsižvelgsime jau dėl to, kad ji gimdo būsimus visuomenės narius. Mąstymas, protingumas, malonumas, gerumas gravituoja pagiriamųjų žodžių link, o jie buvo sutelkti žodžio vyras reikšmių lizde.
Žodyną užverčiu, žodžio paieškas – tęsiu. Mano rankose Respublika, laikraštis, kurio, kaip ir kitų dienraščių, paprastai neskaitau dėl visiems jų neskaitantiems suprantamų priežasčių – vidinės higienos sumetimais. Tame storame pake – du „kultūriniai-visuomeniniai priedai“: Julius ir Brigita. Juliaus paantraštė: karjera, automobiliai, pomėgiai, seksas, Brigitos – pažintys, mados, virtuvė, užkulisiai. (Kodėl moterims uždraustas seksas?!) „Skaitau“ paveiksliukus. Julius: krūtimi švyluojanti ir pasismaukusi kelnes lietuvaitė artistė, teigianti, jog gyvenime stengiasi būti griežta, bet neatsisakytų nusirengti, jeigu ją įtikintų, kad to reikia; užpakaliuko mylavimo pamokos su tos kūno dalies iliustracijomis bei reikšminga pastaba: „Moterims reikia dovanoti apatinius baltinius. Tavo išrinkti drabužėliai parodys, kokias jos vietas (išskyrus gerą širdį ir skvarbų protą – išryškinta L.A.) brangini“. Vienas atsakymas, kodėl DŽ žodį moteris teaiškina tik lytiškumo aspektu, aiškėja: geros širdies ir aštraus proto, kurio taip siekia minios studenčių, ne studentų minia nelaiko brangintinomis savybėmis: jų neįžnybsi. (O gal: ko neturi, to ir kituose neatpažįsti? Gal čia kaip su humoro jausmu: ar teko jo neturinčiajam papasakoti smagų anekdotą? Kas tai patyrė, esu tikra – apsiverkė iš nevilties.) Verčiu toliau: mašinos, žvejyba, juokeliai.
Brigita: moteris su šeima, moteris su vaikais, išsiskyrusi su savo vyru moteris, išsiskyrusi su sugyventiniu (čia jie vadinami draugais. Išvada: sutuoktinis nėra draugas.); moteris, lydinti savo žymų vyrą į priėmimus; patiekalų receptai, programa patrauklumui didinti (ją vykdant neliktų laiko nė tuo patrauklumu naudotis, o jei dar už jas turi pati susimokėti, taigi ir užsidirbti...); interviu su aktore, beje, puikiai atsikirtusia į nevykusį klausimą apie išpažįstamą religiją ar filosofiją: geriu pieną. Gal dėl to ir atitinkama antraštė „Džiulija Roberts branginasi“. Julių „puošianti“ lietuvaitė, dar nenusirenginėjanti, mat jos dar neįtikino, tačiau, sprendžiant iš fotografijos, branginasi kur kas mažiau. Žodžio brangintis antonimas lietuvių kalboje – pigintis.
Bet grįžkime prie Brigitos ir jos „paveiksliukų“: nors ir pakankamai aprengtos, bet vis dėlto dominuoja moterys. Kaip ir Juliuje. Gal tai priedas rausvosioms? Tačiau sprendžiant iš pamokų, kaip patikti, šeimų istorijų ir virtuvės receptų – greičiau kursai namų šeimininkėms bei lovų „priedams“ (būtent priedams, nes, jei dar pamenate, seksas kaip nuoroda paminėta tik Juliaus paantraštėje. Gal man pakliuvo tendencingas numeris? Imu kitą. Su straipsniu, kurio antraštėje randu ir taip nesėkmingai žodyne ieškotą žodį „Monika Beluči – moteriškumo (išretinta – L.A.) ir itališkumo įsikūnijimas“. Pagaliau sužinau, kas yra moteriškumas ir iš ko atpažįstama moteriška moteris. Cituoju:
„Moterimi tapo būdama 14-os. Atsigulė į lovą su 19-mečiu draugu <...>; Jai nėra draudžiamų temų <...>; Mano kūno formos yra atpažinimo ženklas <...>; Nuoga pozavo „Pirelli“ kalendoriui <...>; Ji buvo vampyrė, kuri lakstė nuogu biustu <...>; jai buvo labai nuobodu sėdėti prie knygų ir studijuoti <...>; galiu nusirengti šimtų svetimų žmonių akyse <...>“.
Kaip matome, „kultūriniai-visuomeniniai“ priedai (tiražas 300 000 egz.) iš tiesų patvirtina, kad DŽ teisus: lietuvaičių moteriškumas nesiejamas su išmintimi, protu, aktyviu visuomeniškumu. Tiksliau – bandoma nesieti. O žodis, kaip žinome, anksčiau ar vėliau tampa kūnu. Ypač turint omenyje, kad jis su gausiomis iliustracijomis dar tiražuojamas Lietuvos ryto priede Gyvenimo būdas, aibėse „specializuotų“ spalvotų žurnalų „panelėms“, „joms“, „moterims“, „laimoms“, „editoms“, „tik vyrams“ ir t. t.
Šio detektyvo, ieškant kelių žodžių reikšmių, klausimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keliais šviesmečiais nutolęs nuo teksto, bet, esu tikra, kad tik iš pirmo: ar verta stebėtis, kad net trys kultūriniai leidiniai negavo paramos, o ją gavusieji maitins jiems rašančius kultūros žmones trupiniais, už kuriuos net į už 6 litus kerpančią kirpyklą nelabai teišgalėsi užsukti, ką jau ten grožio programos...; ar verta stebėtis, kad mūsų visuomenė (nesvarbu, kokiam socialiniam sluoksniui ji atstovauja) vis dar kapanojasi po miegamojo patalus, nepraleisdama progos to paafišuoti, ir po kitų „duknas“ pasikuisti, o tikroji kultūra, neskirta erogeninėms zonoms, laikosi „sveikatingumo dietos“; ir ar verta tikėtis, kad savaime ir be pasekmių įveiksime šią spuoguotą paauglystės krizę, raidos psichologų žodžiais tariant? O paskui stebimės, kad į valdžią renkama pagal grožį ir lytį, o ne pagal darbus ir išmintį.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2004-02-24-laima-arnatkeviciute-zodziu-paieskos/7049
ABEJINGUMAS KAIP INFANTILIOJI TOLERANCIJA
Po Vito Tomkaus publikacijos apie žydus ir gėjus Lietuvoje vėl ūžtelėjo pokalbių apie abejingumą banga. Na, gal labiau bangelė, nes šį kartą visuomenės ramybę drumstelėjo kelių iššaudytų šeimų istorijos, tarp kurių pasitaikė ir labiau visiems žinoma. Kadangi šiaip žmonės, o juo labiau moterys, kaip didžiausia smurtą patirianti grupė, nėra kokia nors mažuma, kurios stokotų ES peizažas, šį kartą vartota tik sąvoka „abejingumas“ (ankstesniu atveju kalbėta įmantriau – apie toleranciją). Kunigas Tomas Šernas, iš savo patirties gerai išmanantis, kas ta tolerancija ir kas – abejingumas, tąsyk teigė, kad apskritai nežinąs, kas tai yra, tačiau tikįs humanistinės moralės principais. Visokių sąvokų, archyvinių mitų, kompleksų ir baimių, o paskui teorijų, kaip su jomis galynėtis kūrimas, pasak jo, jokia išeitis. „Pasipriešinimas blogio apraiškoms, blogio ‘amortizavimas’ turėtų būti svarbiausias gyvenimo tikslas“, – savo požiūrį apibendrino T. Šernas („Laikas“, 2004, kovo 5-11, p. 19).
Požiūris – kas nesutiks – teisingas, bet – kas prieštaraus – reikalaujantis asmeninio įsipareigojimo. O mes, užliūliuoti sovietinio mito, jog esam broliški, draugiški, tiesa, jau nebe labai lygūs, o vakariečiai – susvetimėję ir tik pirkliškai besišypsantys, tebedemonstruojam antkapinio santūrumo veidus ir iš TV laidų apie visokius „kaip“, „kas“, „su kuo“ ir „kiek kartų“ mokomės žiūrėti pro rakto skylutę. Be to, esame aktyvūs „dzin“ religijos išpažinėjai, kilmingumo požymiu laikantys prisipažinimą: „Savo kaimynų nepažįstu“. Žmonių abejingumui smurto šeimoje atvejams laidą paskyrusi muzikologė Zita Kelmickaitė savo kalbą taip pat pradėjo irgi panašiu prisipažinimu – t. y. apie visokias ten pensininkes, kurios tik sėdi dienų dienas ant suolelio ir viską stebi, skambinėja policininkams, kurie paskui, matyk, nereaguoja į kilmingų ne pensininkų skambučius. (O gal vis dėlto geriau devynis kartus atvažiuoti profilaktiškai, kad tą dešimtąjį nereikėtų deginti benzino tik tam, kad pastovėtum ir pasižiūrėtum, kaip pavydo apimtas vyras nudobs savo žmoną [rugsėjo 19 d. “Lietuvos ryto televizijos” reportažas]), o paskui su lengva šypsena lūpose į filmavimo kamerą pasakytų: taip, bjaurus (ar tai reiškia – neestetiškas?) vaizdas, bet mes nesijaučiam kalti, nes kai atvažiavom, smurto žymių dar nebuvo…)
Į minėtą Z. Kelmickaitės laidą kas porą minučių skambino moterys – smurto aukos. Laidoje dalyvavo policijos pareigūnas ir žinomas psichoterapeutas bei politikas viename asmenyje (žmogiškoji „du viename“ versija). Moterys tikėjosi informacijos arba paprasčiausiai demaskavo kuriamą mitą, jog egzistuoja smurto šeimoje prevencija. Bet kadangi ir svečiai, ir pati vedėja yra tos pačios visuomenės nariai, laidos pabaigoje patys puikiausiai save demaskavo. Į laidą paskambinusi pagyvenusiai moteriai, kuriai dažnai grasina jos nuolat girtaujantis ir niekur nedirbantis sūnus, abejingumo analizei, taigi ir kitokio santykio demonstravimui besiangažavusi laidos vedėja užpuolė ją klausimais, kodėl ji leidusi jam gyventi kartu ir tuoj pat nutarė, kad jau viską žinanti, ko ši moteris norėjusi paklausti. Atkakliai nedėjusi ragelio pastaroji dar spėjo paaiškinti, jog bandžiusi sūnų išregistruoti, tik nesėkmingai, ir klausė, kaip jai toliau spręsti šią problemą. Taigi situacija aiški – motina kenčia sūnaus smurtą, beje, jį ir išlaiko, jo išregistruoti negali, nes, pasak valdininkų, šis niekur neišvykstąs, vadinasi, reikalingo preteksto nėra, na, o moteris vis tiek nenuleidžia rankų ir štai dabar naudojasi galimybe gauti svarbios informacijos. O naivume – vargšei moteriškei teko išklausyti gerbiamo psichiatro Raimundo Aleknos „profesionalų“ užkalbėjimą apie tai, kaip motinos nieko nedaro, niekur nesikreipia ir nieko nedarys, nes kokia gi motina skųs savo vaiką, kad ir ką jis darytų ir t.t., ir pan. Ciniška, bet autentiška ir tipiškai lietuviška. Apskritai visi laidos dalyviai imitavo giedančius kurtinius, apsvaigusius nuo savo gražbylystės ir neišgirdusius nė vienos skambinusiosios pasakytos esmės.
Jei į laidą kviestas psichologas, matyt, abejingumas tikrai yra psichologinė problema, bet manyčiau, kad mūsų aplinkoje tik tiek, kiek sutampa su infantiliškumu, įsipareigojimų baime ir egoizmu. Šiaip jau labiau sutikčiau su T. Šernu – tai moralinė, etinė problema. Mums gi labiau patinka etiketės. Pavyzdžiui, širdingumo etiketė. (Asmeninė patirtis. Tame pačiame mikrorajone gyvenanti moteris, besilankanti toje pačioje bažnyčioje ir paprastai netoliese sėdinti bei privalomai ir, žinoma, santūriai palinkinti ramybės, pusvalandis iki to ramybės palinkėjimo pakeliui į sekmadienio Mišias mikliai nusuka akis, atseit nepažįsta. Kita, sutikta visai kitoje vietoje, plačiai nusišypso, dar paaiškina, kad lankomės toje pačioje bažnyčioje, ir pasisveikina. Turbūt nereikia daug svarstyti, kuri jų pirmoji pastebės bėdos ištiktąjį.)
Dabar labai madinga kiekvieną teiginį, ypač absurdišką, remti vakarietiška patirtimi, dalyko ar reiškinio paplitimu anksčiau mūsų patirčiai draustuose regionuose, nors pasiklausius netrunki įsitikinti, jog apie tuos Vakarus dažnas žino tik tiek, kad toj pusėj saulė leidžiasi.
Taigi pabaigai kelios citatos iš šventų Vakarų mokslinių monografijų ir viena privati dar daugumai žinomo ir pažįstamo žmogaus patirties.
„ kuo tėvai žiauresni vaikams, tuo šie žiauresni savo broliams ir seserims. Kuo vyras žiauresnis savo žmonai, tuo šiurkščiau ji elgiasi su savo vaikais“ (B.H.Lemme, „Suaugusiojo raida“, p. 314).
„Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje nuo 1957 metų iki 1974 metų padvigubėjęs žmogžudysčių skaičius sutapo su smurto programų [per TV – L.A.] pradžia ir paplitimu. Be to, surašymo duomenimis, rajonuose, kuriuose vėliau atsirado televizija, žmogžudysčių padaugėjo taip pat vėliau“ (D.G.Myers, „Psichologija“, p. 655).
„Seksualinės agresijos akivaizdžiai padaugėjo iš dalies dėl to, kad atsirado vaizdajuosčių nuomojimo verslas, erotiniai ir pornografiniai filmai tapo lengviau prieinami. Apklausiami Kanados ir Amerikos nusikaltėliai (žagintojai, vaikų tvirkintojai ir žmogžudžiai) nurodė didesnį negu įprasta potraukį atvirai seksualinio pobūdžio ir seksualinį smurtą vaizduojančiai medžiagai, t.y. tam, kas paprastai vadinama pornografija. Koreliaciniai tyrimai rodo, kad tuo laiku ir ten, kur pornografinė medžiaga yra lengviau pasiekiama, seksualinio smurto iš tiesų daugiau“ (D.G.Myers, p. 656–657).
„Prie to [ekstremalaus žiaurumo – L.A.] priprantama, tai virsta kasdienybe, tačiau ji [visuomenė] pamažu irgi žiaurėja“ (G. Kanovičius, „Literatūra ir menas“, 2004, rugsėjo 17, p. 2).
Beje, bent jau JAV ne auka, o smurtautojas priverčiamas palikti namus, nes priešingu atveju reikėtų laikytis logikos nuoseklumo ir ne vagį, pavyzdžiui, sodinti į cypę, o nesugebėjusįjį išsaugoti savo turto.
Taigi abejingumo diagnozė nėra jau tokia nekalta ir patogi – paskui ją seka galingos metastazės, ir kažin ar čia yra nesvarbių, smulkių dalykų, ar nieko padaryti negalinčių žmonių. „Ne mano kiaulės, ne mano ir pupos“ skamba raminamai, bet kiti sako, kad „Blogi darbai – nuo kalniuko, o geri – prieš kalniuką“. Abejingumas kaip mano laikysena nėra tolygu abejingumui kaip mano atžvilgiu, o kas apsaugotas nuo tos blogesniosios ypatybės? Ir ar abejingumas nėra tokia pat iškreipta tolerancijos forma, kaip anarchija – atvirkščia demokratijai?
Pulikuota: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2004-09-21-laima-arnatkeviciute-abejingumas-kaip-infantilioji-tolerancija/6658
Požiūris – kas nesutiks – teisingas, bet – kas prieštaraus – reikalaujantis asmeninio įsipareigojimo. O mes, užliūliuoti sovietinio mito, jog esam broliški, draugiški, tiesa, jau nebe labai lygūs, o vakariečiai – susvetimėję ir tik pirkliškai besišypsantys, tebedemonstruojam antkapinio santūrumo veidus ir iš TV laidų apie visokius „kaip“, „kas“, „su kuo“ ir „kiek kartų“ mokomės žiūrėti pro rakto skylutę. Be to, esame aktyvūs „dzin“ religijos išpažinėjai, kilmingumo požymiu laikantys prisipažinimą: „Savo kaimynų nepažįstu“. Žmonių abejingumui smurto šeimoje atvejams laidą paskyrusi muzikologė Zita Kelmickaitė savo kalbą taip pat pradėjo irgi panašiu prisipažinimu – t. y. apie visokias ten pensininkes, kurios tik sėdi dienų dienas ant suolelio ir viską stebi, skambinėja policininkams, kurie paskui, matyk, nereaguoja į kilmingų ne pensininkų skambučius. (O gal vis dėlto geriau devynis kartus atvažiuoti profilaktiškai, kad tą dešimtąjį nereikėtų deginti benzino tik tam, kad pastovėtum ir pasižiūrėtum, kaip pavydo apimtas vyras nudobs savo žmoną [rugsėjo 19 d. “Lietuvos ryto televizijos” reportažas]), o paskui su lengva šypsena lūpose į filmavimo kamerą pasakytų: taip, bjaurus (ar tai reiškia – neestetiškas?) vaizdas, bet mes nesijaučiam kalti, nes kai atvažiavom, smurto žymių dar nebuvo…)
Į minėtą Z. Kelmickaitės laidą kas porą minučių skambino moterys – smurto aukos. Laidoje dalyvavo policijos pareigūnas ir žinomas psichoterapeutas bei politikas viename asmenyje (žmogiškoji „du viename“ versija). Moterys tikėjosi informacijos arba paprasčiausiai demaskavo kuriamą mitą, jog egzistuoja smurto šeimoje prevencija. Bet kadangi ir svečiai, ir pati vedėja yra tos pačios visuomenės nariai, laidos pabaigoje patys puikiausiai save demaskavo. Į laidą paskambinusi pagyvenusiai moteriai, kuriai dažnai grasina jos nuolat girtaujantis ir niekur nedirbantis sūnus, abejingumo analizei, taigi ir kitokio santykio demonstravimui besiangažavusi laidos vedėja užpuolė ją klausimais, kodėl ji leidusi jam gyventi kartu ir tuoj pat nutarė, kad jau viską žinanti, ko ši moteris norėjusi paklausti. Atkakliai nedėjusi ragelio pastaroji dar spėjo paaiškinti, jog bandžiusi sūnų išregistruoti, tik nesėkmingai, ir klausė, kaip jai toliau spręsti šią problemą. Taigi situacija aiški – motina kenčia sūnaus smurtą, beje, jį ir išlaiko, jo išregistruoti negali, nes, pasak valdininkų, šis niekur neišvykstąs, vadinasi, reikalingo preteksto nėra, na, o moteris vis tiek nenuleidžia rankų ir štai dabar naudojasi galimybe gauti svarbios informacijos. O naivume – vargšei moteriškei teko išklausyti gerbiamo psichiatro Raimundo Aleknos „profesionalų“ užkalbėjimą apie tai, kaip motinos nieko nedaro, niekur nesikreipia ir nieko nedarys, nes kokia gi motina skųs savo vaiką, kad ir ką jis darytų ir t.t., ir pan. Ciniška, bet autentiška ir tipiškai lietuviška. Apskritai visi laidos dalyviai imitavo giedančius kurtinius, apsvaigusius nuo savo gražbylystės ir neišgirdusius nė vienos skambinusiosios pasakytos esmės.
Jei į laidą kviestas psichologas, matyt, abejingumas tikrai yra psichologinė problema, bet manyčiau, kad mūsų aplinkoje tik tiek, kiek sutampa su infantiliškumu, įsipareigojimų baime ir egoizmu. Šiaip jau labiau sutikčiau su T. Šernu – tai moralinė, etinė problema. Mums gi labiau patinka etiketės. Pavyzdžiui, širdingumo etiketė. (Asmeninė patirtis. Tame pačiame mikrorajone gyvenanti moteris, besilankanti toje pačioje bažnyčioje ir paprastai netoliese sėdinti bei privalomai ir, žinoma, santūriai palinkinti ramybės, pusvalandis iki to ramybės palinkėjimo pakeliui į sekmadienio Mišias mikliai nusuka akis, atseit nepažįsta. Kita, sutikta visai kitoje vietoje, plačiai nusišypso, dar paaiškina, kad lankomės toje pačioje bažnyčioje, ir pasisveikina. Turbūt nereikia daug svarstyti, kuri jų pirmoji pastebės bėdos ištiktąjį.)
Dabar labai madinga kiekvieną teiginį, ypač absurdišką, remti vakarietiška patirtimi, dalyko ar reiškinio paplitimu anksčiau mūsų patirčiai draustuose regionuose, nors pasiklausius netrunki įsitikinti, jog apie tuos Vakarus dažnas žino tik tiek, kad toj pusėj saulė leidžiasi.
Taigi pabaigai kelios citatos iš šventų Vakarų mokslinių monografijų ir viena privati dar daugumai žinomo ir pažįstamo žmogaus patirties.
„ kuo tėvai žiauresni vaikams, tuo šie žiauresni savo broliams ir seserims. Kuo vyras žiauresnis savo žmonai, tuo šiurkščiau ji elgiasi su savo vaikais“ (B.H.Lemme, „Suaugusiojo raida“, p. 314).
„Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje nuo 1957 metų iki 1974 metų padvigubėjęs žmogžudysčių skaičius sutapo su smurto programų [per TV – L.A.] pradžia ir paplitimu. Be to, surašymo duomenimis, rajonuose, kuriuose vėliau atsirado televizija, žmogžudysčių padaugėjo taip pat vėliau“ (D.G.Myers, „Psichologija“, p. 655).
„Seksualinės agresijos akivaizdžiai padaugėjo iš dalies dėl to, kad atsirado vaizdajuosčių nuomojimo verslas, erotiniai ir pornografiniai filmai tapo lengviau prieinami. Apklausiami Kanados ir Amerikos nusikaltėliai (žagintojai, vaikų tvirkintojai ir žmogžudžiai) nurodė didesnį negu įprasta potraukį atvirai seksualinio pobūdžio ir seksualinį smurtą vaizduojančiai medžiagai, t.y. tam, kas paprastai vadinama pornografija. Koreliaciniai tyrimai rodo, kad tuo laiku ir ten, kur pornografinė medžiaga yra lengviau pasiekiama, seksualinio smurto iš tiesų daugiau“ (D.G.Myers, p. 656–657).
„Prie to [ekstremalaus žiaurumo – L.A.] priprantama, tai virsta kasdienybe, tačiau ji [visuomenė] pamažu irgi žiaurėja“ (G. Kanovičius, „Literatūra ir menas“, 2004, rugsėjo 17, p. 2).
Beje, bent jau JAV ne auka, o smurtautojas priverčiamas palikti namus, nes priešingu atveju reikėtų laikytis logikos nuoseklumo ir ne vagį, pavyzdžiui, sodinti į cypę, o nesugebėjusįjį išsaugoti savo turto.
Taigi abejingumo diagnozė nėra jau tokia nekalta ir patogi – paskui ją seka galingos metastazės, ir kažin ar čia yra nesvarbių, smulkių dalykų, ar nieko padaryti negalinčių žmonių. „Ne mano kiaulės, ne mano ir pupos“ skamba raminamai, bet kiti sako, kad „Blogi darbai – nuo kalniuko, o geri – prieš kalniuką“. Abejingumas kaip mano laikysena nėra tolygu abejingumui kaip mano atžvilgiu, o kas apsaugotas nuo tos blogesniosios ypatybės? Ir ar abejingumas nėra tokia pat iškreipta tolerancijos forma, kaip anarchija – atvirkščia demokratijai?
Pulikuota: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2004-09-21-laima-arnatkeviciute-abejingumas-kaip-infantilioji-tolerancija/6658
ATSARGIAI – TOBULA VISUOMENĖ!
Lois Lowry. Siuntėjas.Iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas. V.: Alma littera, 2003. 221 p.
Ne taip seniai leidykla "Alma littera" išleido amerikiečių rašytojos Lois Lowry knygą jaunimui "Siuntėjas" (rašau knyga sąmoningai, nes leidėjai kažkodėl neapsisprendė dėl žanro ir, priešlapyje "Siuntėją" įvardiję kaip romaną, anotacijoje teikia apysakos terminą; knygos "žanrui" ją priskiria ir literatūrologas Kęstutis Urba, būtent šitaip ją vadindamas pabaigos žodyje "Sunki kelionė iš ateities"). Gana dažnai gera paauglių knyga yra labai rekomenduotina suaugusiesiems – paauglių tėvams – dėl geresnio abipusio supratimo. O kaip rašo K. Urba, kritikai vieningai laiko "Siuntėją" savitu reiškiniu visoje XX a. pabaigos paauglių literatūroje. Čia reiškiamos žmonijos svajonės apie idealią, tobulą ateities visuomenę.
Apysakos siužetas iš pirmo žvilgsnio labai paprastas: dvyliktus bebaigiantis Jonas pasakoja apie savo šeimą ir bendruomenę, kurioje gyvena. Jų šeima – kaip ir visų: tėvai ir du vaikai – jis ir sesutė. Tačiau žodį šeima čia pavartojau netiksliai: aprašomoje bendruomenėje kuriami šeimos dariniai, ne šeimos. Taip pat čia nesitapatinama su jokia tautybe, bent jau apie tai nekalbama. Gyvenimas organizuojamas laikantis griežtų taisyklių ir pareigų. Pareigos yra taip dažnai akcentuojamos, kad susidaro įspūdis, jog niekas neturi asmeninio gyvenimo arba jo nesureikšmina. Neturi ir istorinės, kultūrinės, galima sakyti, net biologinės, fiziologinės atminties – iš jų sąmonės taip tobulai ištrinta karų, tragedijų, meilės, praradimo ir kt. jausmų atmintis, kad ir fizinio, ir dvasinio skausmo pojūtis maksimaliai sumažėjęs: ką nors suskaudus išgeriama nuskausminamoji piliulė, subrendus atsirandančiam lytiniam potraukiui numalšinti – piliulė nuo geidulių, o kam nors ne laiku mirus gedima ir prisimenama ne ilgiau kaip iki saulėlydžio.
Maždaug tiek apie Jono gyvenamąją bendruomenę sužinome įpusėję knygą. Daug anksčiau ima kirbėti pirmieji klausimai, kimbantys į mūsų dienų reiškinius. O tada iškyla ir dar vienas: ko autorė siekė pateikdama tokį atseit tobulos visuomenės modelį, ar apskritai ko nors siekė? Gal autorė nori dėl kažko perspėti? O gal tai tik hiperbolizuotas esamybės vaizdas?
Knygoje vaizduojama bendruomenė pasirinko griežtai sutvarkytą, aiškų ir... beskausmį gyvenimą. Kodėl beskausmį? Beskausmiškumas buvo tikslas ar kaina? Knygoje "Tyra širdis" Dalailama, paneigdamas skausmą kaip gėrį ir pripažindamas, kad "svarbiausia gyvenime siekti laimės ir pasitenkinimo bei pilnatvės jausmo", neatmeta gyvenimo realybės, kuri be skausmo neįsivaizduojama: "Bet kadangi neįmanoma išvengti sunkumų, kančios ir skausmo, labai svarbu išmokti blaiviai įvertinti patiriamus nemalonumus, priimti gyvenimo išbandymus ir iš jų pasimokyti". Visa, kas gali sukelti skausmą, L. Lowry sukurtame pasaulyje saugo Atminties Saugotojas. Kodėl niekas nesaugo to savo atmintyje pats? Kas privertė žmones atsisakyti galimybės klysti, pažinti, mokytis?
Vidinė bendruomenės tvarka paremta jos institucionalizavimu ir griežtomis pareigybėmis: tėvų pareigos šeimos dariniui, vaikų pareiga mokytis ir nuo tam tikro amžiaus dirbti bendruomenės labui, pareiga rytais pasipasakoti sapnus, atrinkti gyventi tinkamus vaikus, iki tam tikro (knygoje nenurodyta kokio) laiko švelniai rūpintis senuoliais, o paskui – juos išlydėti (kur?). Išlydimųjų pareiga – išeiti su šypsena. Pareiga atsiprašyti už netaktą ir pareiga akimoju atleisti. Pareiga laiku išgerti piliulę nuo geidulių ir visuomet vykdyti nurodymus, perduodamus per vienintelį informacijos šaltinį – garsiakalbį. Visa tai – tobulos visuomenės ramsčiai, o jų radimosi priežastys ima skleistis Jonui sukakus dvylika. Tokio amžiaus vaikai čia gauna paskyrimus būsimoms savo profesijoms ir pareigoms (reikia tik įsivaizduoti, kaip išplėtotas stebėtojų tinklas, kad būtų susektas ir išanalizuotas kiekvienas vaikas ir kiekvienas brandos sulaukęs žmogus, kuris vėliau duos prašymą "gauti" žmoną, vyrą ar vaiką). Jonas paskyrimo negauna – bendruomenė jį išrenka būti naujuoju Atminties Saugotoju. Senasis akimoju tampa Siuntėju (dvasios tėvo, guru, mokytojo atitikmuo?). Jis nuosekliai, po kruopelytę privalės perteikti savo atmintį Jonui, nuo dabar pažinsiančiam pačius baisiausius skausmus ir negandas, kokios tik yra kada nors ištikusios žmoniją – karo žaizdas, bado kančią apledėjusią žiemos dieną, – ir pačius švelniausius jausmus – anūko glaustymąsi prie močiutės Kalėdų vakarą. Jonas atlaikė karo atmintį, bado atmintį, sniego griūties ir savo kyšančių kaulų lūženų keliamą skausmą, bet neatlaikė skausmo, kurį sukėlė suvokimas to, ko jis niekada nebūtų patyręs ir ko nepatirs kiti – šeimos židinio šilumos, meilės, senelių ir anūkų ryšio. Jo bendruomenėje senelių nėra – užaugus vaikams, šeimos darinys naikinamas, tėvai perkeliami į kitus namus, pasenę – į senuolių namus, kur vėliau su jais atsisveikinama. Kaip buvo minėta, atsisveikinama ir su kai kuriais kūdikiais. Tai daro kūdikių globėjas Jono tėtis. Ištobulintos technologijos leidžia Jonui per vieną užsiėmimą pas Siuntėją tai pamatyti. Bendruomenėje niekada neauginami dvynukai: mažiau sveriantysis yra palydimas. "Ate ate", – girdi Jonas sakant savo tėtį, kuris, suleidęs kažkokią ampulę į kūdikio galvelę, šypsodamasis meta jį į konteinerį. (Dabar jau galime įsivaizduoti ir ką reiškia senuolių palydėtuvės – tai tik mūsų siekiamos eutanazijos "aukštesnioji" pakopa.)
Iš visų paskyrimų, kuriuos gauna dvylikamečiai vaikai, negarbingiausias yra gimdytojos vaidmuo. Knygos autorė, kaip žinoma, amerikietė, bet ar tik Lietuvoje nuvertintas motinos statusas? Beje, tėvo paskyrimas nepaminėtas. Gal tobuloje bendruomenėje susitvarkoma be jo... Vaikas iš mėgintuvėlio jau ne fantazija. Juk ir šeima jau veikiau fantazija, tad, matyt, neatsitiktinai autorė kalba apie šeimos darinį. Realybėje vis dažnesni šeimos "kratiniai". "Sumeskim skudurus, o utėlės pačios sueis", graudžiai šaiposi senas lietuvių posakis.
Jonas, būsimasis Atminties Saugotojas, sulaukia Siuntėjo pritarimo bei paramos ir ryžtasi pabėgti. Knygos pabaiga atvira: tenka pačiam spėlioti, ar pavyko jam pasiekti žmones, kurių namų žiburius jis spėjo pamatyti, ar besileisdamas nuo kalno jis žuvo. Rašytoja sakosi pati nežinanti baigties. Tačiau yra sakoma: kai nori padaryti šuolį – svarbiausia yra šokti. Religijos žmogus žino, kad šitaip pasiryžusį visuomet pasitinka; jam visuomet pavyksta. Man regis, kad visame šiame pasakojime Jono šuolis, jo savotiškas skrydis nuo kalno yra vienintelis vilties ženklas visuomenei, taip beatodairiškai siekiančiai hedonistinių malonumų ir vartojimo patogumų ir pačiai save "suvartojančiai".
Ne taip seniai leidykla "Alma littera" išleido amerikiečių rašytojos Lois Lowry knygą jaunimui "Siuntėjas" (rašau knyga sąmoningai, nes leidėjai kažkodėl neapsisprendė dėl žanro ir, priešlapyje "Siuntėją" įvardiję kaip romaną, anotacijoje teikia apysakos terminą; knygos "žanrui" ją priskiria ir literatūrologas Kęstutis Urba, būtent šitaip ją vadindamas pabaigos žodyje "Sunki kelionė iš ateities"). Gana dažnai gera paauglių knyga yra labai rekomenduotina suaugusiesiems – paauglių tėvams – dėl geresnio abipusio supratimo. O kaip rašo K. Urba, kritikai vieningai laiko "Siuntėją" savitu reiškiniu visoje XX a. pabaigos paauglių literatūroje. Čia reiškiamos žmonijos svajonės apie idealią, tobulą ateities visuomenę.
Apysakos siužetas iš pirmo žvilgsnio labai paprastas: dvyliktus bebaigiantis Jonas pasakoja apie savo šeimą ir bendruomenę, kurioje gyvena. Jų šeima – kaip ir visų: tėvai ir du vaikai – jis ir sesutė. Tačiau žodį šeima čia pavartojau netiksliai: aprašomoje bendruomenėje kuriami šeimos dariniai, ne šeimos. Taip pat čia nesitapatinama su jokia tautybe, bent jau apie tai nekalbama. Gyvenimas organizuojamas laikantis griežtų taisyklių ir pareigų. Pareigos yra taip dažnai akcentuojamos, kad susidaro įspūdis, jog niekas neturi asmeninio gyvenimo arba jo nesureikšmina. Neturi ir istorinės, kultūrinės, galima sakyti, net biologinės, fiziologinės atminties – iš jų sąmonės taip tobulai ištrinta karų, tragedijų, meilės, praradimo ir kt. jausmų atmintis, kad ir fizinio, ir dvasinio skausmo pojūtis maksimaliai sumažėjęs: ką nors suskaudus išgeriama nuskausminamoji piliulė, subrendus atsirandančiam lytiniam potraukiui numalšinti – piliulė nuo geidulių, o kam nors ne laiku mirus gedima ir prisimenama ne ilgiau kaip iki saulėlydžio.
Maždaug tiek apie Jono gyvenamąją bendruomenę sužinome įpusėję knygą. Daug anksčiau ima kirbėti pirmieji klausimai, kimbantys į mūsų dienų reiškinius. O tada iškyla ir dar vienas: ko autorė siekė pateikdama tokį atseit tobulos visuomenės modelį, ar apskritai ko nors siekė? Gal autorė nori dėl kažko perspėti? O gal tai tik hiperbolizuotas esamybės vaizdas?
Knygoje vaizduojama bendruomenė pasirinko griežtai sutvarkytą, aiškų ir... beskausmį gyvenimą. Kodėl beskausmį? Beskausmiškumas buvo tikslas ar kaina? Knygoje "Tyra širdis" Dalailama, paneigdamas skausmą kaip gėrį ir pripažindamas, kad "svarbiausia gyvenime siekti laimės ir pasitenkinimo bei pilnatvės jausmo", neatmeta gyvenimo realybės, kuri be skausmo neįsivaizduojama: "Bet kadangi neįmanoma išvengti sunkumų, kančios ir skausmo, labai svarbu išmokti blaiviai įvertinti patiriamus nemalonumus, priimti gyvenimo išbandymus ir iš jų pasimokyti". Visa, kas gali sukelti skausmą, L. Lowry sukurtame pasaulyje saugo Atminties Saugotojas. Kodėl niekas nesaugo to savo atmintyje pats? Kas privertė žmones atsisakyti galimybės klysti, pažinti, mokytis?
Vidinė bendruomenės tvarka paremta jos institucionalizavimu ir griežtomis pareigybėmis: tėvų pareigos šeimos dariniui, vaikų pareiga mokytis ir nuo tam tikro amžiaus dirbti bendruomenės labui, pareiga rytais pasipasakoti sapnus, atrinkti gyventi tinkamus vaikus, iki tam tikro (knygoje nenurodyta kokio) laiko švelniai rūpintis senuoliais, o paskui – juos išlydėti (kur?). Išlydimųjų pareiga – išeiti su šypsena. Pareiga atsiprašyti už netaktą ir pareiga akimoju atleisti. Pareiga laiku išgerti piliulę nuo geidulių ir visuomet vykdyti nurodymus, perduodamus per vienintelį informacijos šaltinį – garsiakalbį. Visa tai – tobulos visuomenės ramsčiai, o jų radimosi priežastys ima skleistis Jonui sukakus dvylika. Tokio amžiaus vaikai čia gauna paskyrimus būsimoms savo profesijoms ir pareigoms (reikia tik įsivaizduoti, kaip išplėtotas stebėtojų tinklas, kad būtų susektas ir išanalizuotas kiekvienas vaikas ir kiekvienas brandos sulaukęs žmogus, kuris vėliau duos prašymą "gauti" žmoną, vyrą ar vaiką). Jonas paskyrimo negauna – bendruomenė jį išrenka būti naujuoju Atminties Saugotoju. Senasis akimoju tampa Siuntėju (dvasios tėvo, guru, mokytojo atitikmuo?). Jis nuosekliai, po kruopelytę privalės perteikti savo atmintį Jonui, nuo dabar pažinsiančiam pačius baisiausius skausmus ir negandas, kokios tik yra kada nors ištikusios žmoniją – karo žaizdas, bado kančią apledėjusią žiemos dieną, – ir pačius švelniausius jausmus – anūko glaustymąsi prie močiutės Kalėdų vakarą. Jonas atlaikė karo atmintį, bado atmintį, sniego griūties ir savo kyšančių kaulų lūženų keliamą skausmą, bet neatlaikė skausmo, kurį sukėlė suvokimas to, ko jis niekada nebūtų patyręs ir ko nepatirs kiti – šeimos židinio šilumos, meilės, senelių ir anūkų ryšio. Jo bendruomenėje senelių nėra – užaugus vaikams, šeimos darinys naikinamas, tėvai perkeliami į kitus namus, pasenę – į senuolių namus, kur vėliau su jais atsisveikinama. Kaip buvo minėta, atsisveikinama ir su kai kuriais kūdikiais. Tai daro kūdikių globėjas Jono tėtis. Ištobulintos technologijos leidžia Jonui per vieną užsiėmimą pas Siuntėją tai pamatyti. Bendruomenėje niekada neauginami dvynukai: mažiau sveriantysis yra palydimas. "Ate ate", – girdi Jonas sakant savo tėtį, kuris, suleidęs kažkokią ampulę į kūdikio galvelę, šypsodamasis meta jį į konteinerį. (Dabar jau galime įsivaizduoti ir ką reiškia senuolių palydėtuvės – tai tik mūsų siekiamos eutanazijos "aukštesnioji" pakopa.)
Iš visų paskyrimų, kuriuos gauna dvylikamečiai vaikai, negarbingiausias yra gimdytojos vaidmuo. Knygos autorė, kaip žinoma, amerikietė, bet ar tik Lietuvoje nuvertintas motinos statusas? Beje, tėvo paskyrimas nepaminėtas. Gal tobuloje bendruomenėje susitvarkoma be jo... Vaikas iš mėgintuvėlio jau ne fantazija. Juk ir šeima jau veikiau fantazija, tad, matyt, neatsitiktinai autorė kalba apie šeimos darinį. Realybėje vis dažnesni šeimos "kratiniai". "Sumeskim skudurus, o utėlės pačios sueis", graudžiai šaiposi senas lietuvių posakis.
Jonas, būsimasis Atminties Saugotojas, sulaukia Siuntėjo pritarimo bei paramos ir ryžtasi pabėgti. Knygos pabaiga atvira: tenka pačiam spėlioti, ar pavyko jam pasiekti žmones, kurių namų žiburius jis spėjo pamatyti, ar besileisdamas nuo kalno jis žuvo. Rašytoja sakosi pati nežinanti baigties. Tačiau yra sakoma: kai nori padaryti šuolį – svarbiausia yra šokti. Religijos žmogus žino, kad šitaip pasiryžusį visuomet pasitinka; jam visuomet pavyksta. Man regis, kad visame šiame pasakojime Jono šuolis, jo savotiškas skrydis nuo kalno yra vienintelis vilties ženklas visuomenei, taip beatodairiškai siekiančiai hedonistinių malonumų ir vartojimo patogumų ir pačiai save "suvartojančiai".
Laima Arnatkevičiūtė
http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=688&kas=straipsnis&st_id=2428Publikuota:
Užsisakykite:
Komentarai (Atom)
pavasaris kaip apreiškimas ...
*-*-* pavasaris kaip apreiškimas užklumpa laukiamas tačiau kas kartą netikėtai ir nušviečia baltom liktarnom išpuoselėtus sodus ir p...
-
*-*-* spalvoti vasaros lietūs iš seno vaikystės sapno sugrįžta kasmet ir palieka stovėti it laiką pametus kažkur tarp sodo ir pievos tarp ... -
http://www.biblioteka.vpu.lt/zmogusirzodis/PDF/literaturologija/2001/arnat55-58.pdf