Šeivamedžio žiedas po Žolinės –
Šuolis per metų laikus
Paskui saulę nutolstančią...

-la-

Skubėk lėtai,

Mylėk šventai,

Norėk, kiek esi vertas,

Turėk, kiek reikia,

Duok, kiek gali,

Imk, kiek duoda,

Šypsokis be priežasties,

Verk, kai kitaip neišeina,

Apkabink, kai glaudžiasi ir širdis,

Ir atsargiai įsižodink,

Nes vakarop viskas taps kūnu – – – 

 

2018

 

Laima Arnatkevičiūtė

@ -la-

 

Darbai po Žolinės

 

Darbai po Žolinės:

Susirinkti visus vasaros kvapus

Susirinkti visas vasaros spalvas

Susirinkti visas vasaros nuotaikas

Susirinkti visus vasaros spindulius

Susirinkti visą vasaros rasą

Susirinkti visas rugpjūčio žvaigždes

Susidėti į spalvotus širdies indelius

ir vartoti po šaukštą tris kartus prieš valgį

bei po du šaukštus – prieš einant į svečius

 

2013

 

Laima Arnatkevičiūtė

Tik-ėjimas ar tikėjimas kaip gyvenimo būdas?

 

 

 

Yra tokia šv. Faustinos malda (bus gale). Vadinasi „Malda, prašant perkeitimo į gailestingumą“. Dar ją galima būtų pavadinti malda, prašant tai, kuo tikime, ko iš kitų ir iš Dievo norėtume sau, paversti savo gyvenimo būdu. Nes jei tavo tikėjimas neperauga į tavo gyvenimo būdą, tai tik vėjų vėjai ir miglų miglos, ne tikėjimas. Arba vapėjimas. Vapėti galima nerišliai, bet galima ir Šventojo Rašto tiksliomis citatomis, netgi jų analizėmis. Bet kokias pjūviais: tekstologiniu, semiotiniu, kultūrologiniu, istoriografiniu...

 

Gyvenime daugelį ištinka kokios nors situacijos, kai reikia kitų žmonių pagalbos. Jaunystėje esu patyrusi lengvą šoką, kai supratau, kad vienu tokiu atveju realios pagalbos sulaukiau iš su bažnyčia beveik jokių reikalų neturinčių pažįstamų, o religingieji, ypač euforiškai nusiteikę naujatikiai ir naujatikės dėl vienokių ar kitokių priežasčių niekaip negalėjo.

 

Kiekvienas krikščionis sekmadieniais privalo švęsti šventąsias Mišias, bet nuo jų yra atleidžiamas, jei turi kažką turi slaugyti, patarnauti. Meilės darbai pirma visko. Mes gi, katalikai, dažnai mėgstam „nusiplauti“ šventeivišku „pasimelsiu už tave“. Ne atnešiu tau donos, ne ateisiu padėt susitvarkyti, ne pasirūpinsiu tavo poreikiais, bet pasimelsiu, kad...kitas atneštų, padėtų, pasirūpintų, nes aš juk dvasingas. Maldos žmogus.

 

Sykį diskutavom su viena daug ir garsai mėgstančia kalbėti ponia, dabar besišildančia Briuslio saulėje, kur galima rasti gilesnio, tikresnio tikėjimo žmonių – tarp ankstesnių laikų kaimiečių, neretai tepaskaitančių maldaknygę, bet savo gyvenimą orientuojančių pagal Dievo mokymą, ar tarp tų, kurie gal po kelis kartus yra perskaitę Šventąjį Raštą, išmano kitas religijas, gal net ateina į bažnyčią, gal net dažnai, bet gyvenime vadovaujasi pasaulietiniais principais, „kaip visi“, „kaip patogiau“, „kad neišsiskirtum“... Mūsų nuomonės nesutapo. Aš buvau už senuosius kaimiečius, kurių akys ir veidai šildo, kurių raukšlelės gražios, nes jos juokiasi, jose nematyti rūpesčio, kad botulinas jau nepadeda.

 

Šiandien gavau patvirtinimą iš vieno kunigo: tikėjimas darbai yra tikresnis už intelektinį tikėjimą, iš kurio iškrenta santykis „Aš–Tu“ ir dar labiau iškrenta sunokimas, kad tą „Tu“ turinį sudaro kiekvienas kitas, kuris kartais būna alkanas, ir mes jį galėtume pamaitinti, būna ištroškęs, ir mes jį galėtume pagirdyti. Ne pacituoti jam ką nors iš Šventojo rašto ar šventųjų gyvenimo, bet pasilenkti prie jo.

Nors tai ir yra sunkiausia. Bet tik tai ir yra tikėjimo praktikavimas. Ne bažnyčios lankymas, o praktikos darbai, išėjus iš bažnyčios.

 

*-*-*

 

MALDA, PRAŠANT PERKEITIMO Į GAILESTINGUMĄ

Trokštu visiškai persikeisti į Tavąjį gailestingumą

Kiekvienu savosios būties kvėpsmu,
kiekvienu savo Širdies dūžiu,
kiekvienu kraujo, tekančio mano gyslomis, pulsavimu
trokštu aukštinti Tavo, Švenčiausioji Trejybe, gailestingumą.

Trokštu visiškai persikeisti į Tavąjį gailestingumą ir tapti gyvu Tavo, Viešpatie, atspindžiu;
tegul esminė Tavo dieviška savybė – neišmatuojamas gailestingumas – per mano sielą ir širdį pasiekia artimą.

Padėk man, Viešpatie, kad mano akys būtų gailestingos, kad niekuomet nieko neįtarinėčiau ir neteisčiau pagal išorę,
bet įžvelgčiau artimo sielos grožį ir jam padėčiau.

Padėk man, Viešpatie, kad mano klausa būtų gailestinga, atidi artimo poreikiams, neabejinga jo skausmams ir aimanoms.

Padėk man, Viešpatie, kad mano kalba būtų gailestinga, kad niekuomet blogai nešnekėčiau apie artimą,
bet kiekvienam atrasčiau paguodos ir atleidimo žodį.

Padėk man, Viešpatie, kad mano rankos būtų gailestingos ir pasirengusios geriems darbams,
kad aš mokėčiau daryti gera artimui, pati imdamasi sunkiausių ir nemaloniausių darbų.

Padėk man, Viešpatie, kad mano kojos būtų gailestingos,
kad įveikdama savąjį nuovargį galėčiau skubėti padėti artimui.
Tikrasis mano poilsis tebūnie paslaugumas artimui.

Padėk man, Viešpatie, kad mano širdis būtų gailestinga, kad būčiau jautri visoms artimo kančioms.

Niekam neužversiu savo širdies. Nuoširdžiai bendrausiu net su tais, kuriuos žinau piktnaudžiaujant mano gerumu.
Nuslopinsiu savo skausmą ir užsidarysiu gailestingiausioje Jėzaus Širdyje.
O mano Viešpatie, tegul manyje pasilieka Tavo gailestingumas.

Tu mane ragini būti gailestingą trejopai.

Pirmiausia – gailestingu veiksmu, kad ir koks jis būtų.

Antra – gailestingu žodžiu; jeigu negaliu padėti veiksmu, padėsiu žodžiu.

Trečias dalykas yra malda. Jeigu negalėsiu parodyti gailestingumo nei veiksmu, nei žodžiu, visada galėsiu malda, nes malda siekia ten, kur aš pati nepasiekiu.

O mano Jėzau, perkeisk mane į Save, nes Tu viską gali.

Amen.

 

Trys to paties tipo posakio versijos

 

 „Šaknim į žemę, šakom į dangų“, – rašė Eduardas Mieželaitis savo poetinėse „Improvizacijose“ apie M. K. Čiurlionį, akcentuodamas jo dėmesį tautinei kultūrai, tradicijai ir potraukį į mistiką.

Justino Marcinkevičiaus poemos „Mažvydas“ personažas Tirva vartoja kitokį burtažodį: „Šaknim – į pragarą, šakom – į dangų“.

 

Į tai Mažvydas:

 

„Šaknim – į pragarą, šakom – į dangų.

Klausyk, bet juk tai velniškai gražu!

Kokia prasmė! Ir medis, ir žmogus

(Išima mažą pinigėlį)

Čia tau, kad šitaip pasakyti moki.

O kad per burtus tu eini prie velnio,

Turėsi šluot sekmadienį bažnyčią, pragarą, šakom – į dangų.“

 

Atrodo, keista, kodėl Mažvydui graži frazė apie šaknydijimąsi į pragarą, siekiant dangaus, bet juk savo akimis matom, kokie pragarai užkurti ir kokius rengiamasi užkurti būtent dėl žemių ir to, kas jos gelmėse. Žemė šventa, bet tuo pačiu ji kursto mumyse ir pačias pragariškiausias aistras.

Šiomis dienomis, regis, vyksta roko festivalis, šūkiu pasirinkęs frazę „Šaknim gilyn, šakom aukštyn!“, kurią bando įprasminti kažkokiu „laužtuku“ iš piršto: esą visa baltų kultūra kilusi iš medžio... Ore pakibusi teorija tik paryškina šūkio beprasmybę: į ką gilyn? Į dumblą? Į kloaką? Į molžemį? Į beprasmybę? Ir į ką aukštyn? Kas ten, aukštai, jei nėra vardo? Nėra vardo – nėra vektoriaus, nėra tikslo, nėra ir prasmės.

XXI amžiaus diagnozė – prasmės baimė. Nes prasmės suvokimas įpareigoja, o palaidų sąvokų junginiai – kaip kosmopolito būvis: skrendi virš pasaulio, žvilgt žemyn (gilyn?), žvilgt aukštyn, bet taip niekur ir nesuleidi šaknų, taip į nieką ir neatsiremi.

VASARA

 

viskas paruošta:

žalias vynas išlietas

žiedų vainikai supinti

dienos dar balina nakties rūbą kaip rasa liną,

rugiai ruošia valteles ir tuoj išplauks

gegutė išsijuosusi skaičiuoja visiems metus

mamos baigia išmokyti dukras

ilgesio dainų

(jų prireiks, kai ims ilgėti naktys

ir trumpėti gyvenimai)

nes pavasaris jau išėjo

ir liko pievoje brydė

ilga ir gili‘

Ir neįžvelgiama

kaip visos ateitys

 

2022 m. birželio 1 d.