Verbos, Prisikėlimas, savaitė tarp šių įvykių man vis ryškiau atsiskleidžia kaip įvykiai, nukreipti į mus, veidrodis, kuriame atsispindi mūsų daugiaveidiškumas (norėjau rašyti dviveidiškumas, bet iš tiesų tų veidų mes turime daug daugiau; Užgavėnių kaukės apie juos...).
Kaip anuomet minia vieną dieną šaukė Osana! ir klojo palmių šakelėm taką Mokytojui, o po kelių dienų jau ragino jį nukryžiuoti, sau pasirinkdama Barabą, taip ir mes.
Turbūt visi rinkimai į visokias valdžias panašiai vyksta: vienus nukryžiuojam, kitiems klojam taką kilimais, kad po savaitės kitos ar nustatytų 100 dienų pradėtume kryžiuoti, nei labai gilindamiesi, kodėl ūkaujam tą Osana, nei kodėl lekiam pirkti vinių kryžiavimui...
Taip yra asmeniniuose santykiuose. Daugybė pasirinkimų taip vyksta.
Ką mes labiausiai tingime daryti – tai atidžiai stebėti, viską dėtis savo širdin, mąstyti. Šventajam Rašte niekur nerasime „ūkaujančių“ nei Marijos, nei Juozapo. Ir niekur nerasime, kad jais kas nors būtų manipuliavęs.
Dar šitie įvykiai (Verbų sekmadienis ir Prisikėlimas) ir tai, kas vyksta tarp jų, palankus apmąstyti kiekvieną „kodėl", kiekvieną „Kodėl Dievas tai leidžia?“ Pastaruoju metu tas klausimas turbūt ne vienam kilo.
Bet ar kada nors kas nors išgirdot savyje klausimą, kodėl Dievas leido mums, žmonėms, nukryžiuoti savo Sūnų, atėjusį mūsų atpirkti? Kodėl jis leidžia nemokėti darbuotojui atlyginimo? Kodėl leidžia nuslėpti mokesčius? Kodėl leidžia „nepastebėti“ centus skaičiuojančios močiutės prekybos centre, kai mano pirkinių karučiuose kalnas gėrybių, o pilvas dar didesnis?
O tada pabaigai – dėl ko visa tai? Ką savyje turiu keisti, vardan ko turiu keisti, kad mažų mažiausiai mano aplinkos žmonėms nekiltų klausimas: už ką mums tokia bausmė, kad šitas štai žmogus yra mano giminaitis, draugas, darbdavys, bendradarbis, kaimynas, bendrakeleivis?.. Kad atėjus pasirinkimo momentui, o tokių momentų būna kasdien, rinktumės Dievo Sūnų, ne Barabą.
Laima Arnatkevičiūtė
