kas negėrė kakavos...

 

*-*-*

kas negėrė
kakavos
ant stogo
tas nežino
kuo kvepia
Kalėdos
ir nežino
kur namas
Kalėdos
kur jo
Kalėdienė
išeina
rytais
pagrybauti
šaltų
voveruškų

kas negėrė
kakavos
ant stogo
tas nežino
kaip kalbasi
žvaigždės
ką jos kužda
mėnuliui
į ausį
dangui
slepiantis
po debesais

kas negėrė
kakavos
ant stogo
ir net
nenorėjo
išgerti
tą pačioj
Advento
pradžioj
reikėtų
juodai
užkutenti

nepasiduok svetimiems žodžiams...

 

*-*-*

nepasiduok

svetimiems

žodžiams

jie išrengia

sielą

nuginkluoja

tavo paties

gyvenimo

aikštėj

nukryžiuoja

žvilgsniais

numeta

nesuprastą

ant palaikio

suolelio

ir palieka

balandžiams

sulesti

pažadėję

lakštingalos

giesmę

priee

gyvybės

upės

-la-

o rožiniame danguje...

 

  

...o rožiniame danguje
žiūrėdami į pirmą Žemės gruodą
šventieji apsimėtė debesėlių gniūžtėm...

o angele...

 

*-*-*

o angele

iš sapno

seno

su primirštos

vaikystės

prieskoniu

priblėsusioje

atminty

nusišypsok

jaunam

namų neturinčiam

ir seniui

pamiršusiam

kokia kryptim ir ko

jis šitaip narsiai

stumiasi

pirmyn 

 

tau žinomos

mūs mintys

norai baimės

ir troškimai

geri

šventi

ir tai

nuo ko kiekvieną

reikia

sulaikyt 

 

nusišypsok

o angele

iš dabarties

ir iš

senų

prisiminimų

kad ateitis

negąsdintų

kad visada

gyventume

palaimintoje

šito mirksnio

dabarty

-la-

iš kur randasi varnos

  

 

 

 

 

iš kur randasi varnos

rožinę ryto valandą
pildosi visos mintys
rožinę ryto valandą
mintis reikia ganyti
nes rožinę ryto valandą
surūgėliai varnom pavirsta
ir suskrenda
medžių
viršūnėsna
burti
orų

atleisti sunkiau?..

 

 

*-*-*

...atleisti sunkiau? nei

nešiotis akmeniu

sustingusią nuoskaudą

žodžius botagu

paversti lengviau? nei

juos pražydinti

dangumi paversti

gyvenimą sunkiau? nei

kurti pragarus sau

ir kitam

visada sau

sau pirmiausia

nors labai norėsis

tikėti kad ne

glausk žodį kaip tvarstį

kaip kvepalus skleisk juos

kaip giesmę giedok

savo meilę gyvenimui sau

ir žmonėms

išglostyk žaizdą kiekvieną

nes laikrodis tiksi

nes viskas praeina

nes nieko nėra

kas užmiršta bus

jokiais pelenais

nepavirs tai

ką ištarei kartą

ir neatpirkai

savo meilės krauju...

-la-

ruduo prikibo ...

 

*-*-*
- - - ruduo prikibo

ir nenupurtysi

iki žiemos

kuri ateis

nuskaistins

nuraškys

nereikalingas

puošmenas

liks tik

esmė

tik tavo

aš

kurį

teigei

neigei

pamesdavai

išduodavai

maskuodavai

ir vėl

skubėdavai prikelt

neva

naujam

gyvenimui

naujai

pudruotu

veidu

ruduo prikibo

ir - - -