neskaičiuok savo metų...

 

*-*-*

neskaičiuok

savo metų

dienų

valandų

neskaičiuoki

ir būsi

amžinai

gyvas

mirties nebus

nes nebus

praeinančio

laiko

būsi dabar

kur esi

visada su visais

nežiūrėki

į veidrodį

ir niekada

nesikeisi

augs

tavo vaikai

giedrės

tėvo ir motinos

akys

o tu būsi

ir būsi

tik toks

koks esi

širdyje

neskaičiuok

savo metų

žiūrėk

savo širdies

kad jos

niekas

netemdytų

kad nesuteptų

kad vien tiktai

meilės

ugnis

virpėtų

joje

kaip tą

ankstyvos

jaunystės

dieną

kai ji

leido

pažinti

save

ir labai

nenorėjo

išeiti  

 

-la-

 

ir išėjau aš...

 

*-*-*

ir išėjau aš

vasaros

ieškoti

o vasara

pradėjo

kosėti

ir liepė

uždaryt duris

neleisti

šalčio

nes jisai

praris

jos grožį

žavesį

spalvas

ir ryto rasą

į ledą

sustingdys

ją pačią

basą

jos drugelius

kregždes

ir avietynus

palikdamas

iš vasaros

tik suledėjusius

spalvotus

konfeti...

 

todėl grįžau

užsidegiau

lempelę

žibalinę

ir jums

taip patariu –

lai vasara

pas mus

ateis

pati J

 

tuštumos pakrašty...

*-*-*

tuštumos

pakrašty

gali kurti

pasaulį

iš naujo

statyti

pilis

be sienų

ir vartų

juk nebus

kam užeiti

nei priešo

nei draugo

tuštumos

pakrašty

karaliausi

sau

saugiai

auginsi

rožes

ir avelę

sau

vieną

jei kartais

norėtum

ne vien tiktai

pieno

bet ir šilumos...

tuštumos

pakrašty

nerimsti

be avelės?

klausia

lapė

ir juokias ir...

nebando

prisijaukint

 

2026-01-27

sekmadienio rytas...

 

 

*-*-*

sekmadienio

rytas

kaip žiedas

aguonos

skleidžias

lėtai

pasitaisydamas

savo sijoną

kad būtų lygus

skaisčiai

raudonas

sekmos

savaitės

dienos

sijonas –

ne koks andarokas!..

dienai

išaušus

sekmadienis

klausos

apie ką

šnabžda

savaitės

dienos

tos prasčiokėlės

tosios ašvienės...

o vakarop

sekmadienis

raukos

sijoną

glosto

tą lyg aguoną

ne andaroką

mergos

prasčiokės –

tikro aksomo

ryškiai raudono...

vėlei

sulanksto

vėlei

sugniaužo

ir palaimingai

šešias

dienas

snaudžia

 

2026-01-25

kaip gražiai

 

*-*-*
kaip gražiai
visi šypsosi
feisbuke
kaip niūriai
žvelgia
gyvenime
kokie mylintys
ir išmintingi
kol nereikia
mylėt
ir nedaryti
klaidų
kaip smagu
gyventi
už širmų
kaip sunku
būti tuo
kuo norėtum
arba
kuo
dedies

Popuri...

 

 

Popuri...

Kur pažvelgsi, ne visur balta.
Ir prie radiatoriaus nešalta.
O jei saulė lėktų čia,
Viskas sužydėt slapčia.

Bet kadangi neatlėks...

Širdį pasivaikščioti išleisiu.
Iš paskos, gerai apsiavus,
Ir pati ten pat išeisiu,
Nes diena tokia, kad yr kur dėtis:

Ir neprisiryta iki neišreiškiamo pilnumo,
Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
Ir toli, labai toli girdėtis.
O diena tokia, kad yr kur dėtis...

Na, o kol manęs nebus...

Tu, šaltuke, neįeisi.
Leisiu – šalčio man priversi,
Visi kvietkai čia nušals.
Saulė pyktels ir išeis...

iš to ūko ...

  

 *-*-*
iš to ūko
iš to balto
krito sniegas
ant asfalto
ir upe
kiek tik
norėjo
ledo lytimis
nuėjo
snaigių damos
ir jų pažai
suko suktinius
viražais
apie nuogą
parko klevą
apie brisių
kurs šuoliavo
paskui baltą
sniego gniūžtę
kad jo kūnas
nesiugniužtų
viskas sukos
pūgos šoky
grojant vėjo
karaokei

 https://www.atokiosstotys.lt/2026/01/07/laima-arnatkeviciute-4/?fbclid=IwY2xjawPMxMVleHRuA2FlbQIxMQBzcnRjBmFwcF9pZBAyMjIwMzkxNzg4MjAwODkyAAEeM7z5bpbI90eROI5GzvZ-RnW-qtU_363a2aOT_twyw0xd-P8g3lmPInFdNPw_aem_-1DamzO2Ha1NfZdUuJUc9Q

mes atėjom...

 

*-*-*

mes

atėjom

o jie

išėjo

jie

atėjo

išeisime

mes

mes visi –

tik

gyvybės

vėjas

paklebenantis

dangaus

langines

 

 

mums

atrodo

kad esam

karaliai

kad čia

viskas

priklauso

mums

iš tiesų

esam

trapūs

drugeliai

vienadieniai

bet...

kam

visa tai

jei

mūsų

nebūt?