Sakoma, kad žmogus išbandomas garbe, valdžia ir pinigais. Bet tai netiesa. Žmogų išbando baimė. Ji parodo, ko žmoguje yra daugiau, kokios dvasios – tos, kuri nuo Dievo, ar tos, kuri nuo velnio. Vienus mes pavadinam didvyriais, kitus – išdavikais. Arba pašlemėkais. Nei vieni, nei kiti jų patys nežinojo, kad jie yra tokie. Kaip ir mes apie save. Kvailiausias klausimas – kaip pasielgtum vienokioje ar kitokioje situacijoje. To niekas nežino. Tai žino tik Tas, Kuris Žino, kam mes labiau tarnaujame.
Nereikia kapstytis labai toli laike ir labai giliai
įvykiuose.
Pandemija. Visi išsigandę. Savanorystės pakilimas. Iki tol
niekas tokio atsigręžimo į kitą nebuvo matęs. Giminės pagaliau prisiminė vieni
kitus, nes pasijuto labai mirtingi. Fifos ir pasipūtėliai staiga išvydo savo
kaimynus ir ėmė keistis telefono numeriais – o gal reikės, kad vaistų ar duonos
prie durų padėtų... Nė po intensyviausių ir euforiškiausių rekolekcijų nėra
tekę matyti tokių asmenybinių virsmų.
Bet baimės pamažu slūgo, situacija, ėmė darytis valdoma,
ir giminės, fifos bei pasipūtėliai išsitraukė iš palovių savo tikruosius veidus
ir papročius bei įpročius. Išgraužkit! Mes – nemirtingesni, mes – kilmingesni
ir jau tikrai neskambinėsim jums, kad ir kiek savaičių ar mėnesių būtume jūsų
nematę. Tiesą sakant, mes niekada jūsų net nepastebėjome. Taip kad...
Tada driokstelėjo karas. Saugumas – nulinis. Slėptuvių
nėra, skiepai nepadės, bomboms sproginėjant, telefonai gali ir neveikti, o tas
suknistas giminė ar ne to lygio kaimynas tavęs gali net nepastebėti, nors tai
tu esi fifa ir pasipūtėlis, tu turi kitų nepastebėjimo teisę, ne jie. Vėl
atsinaujino kaimyniškumas, giminiškumas, maldingumas, geru tonu tapo
pasidalijimai maldai suklupusių vyrų paveikslėliais ir citatomis, kad kare iš
Dievo nesijuokiama. Kare juokiamasi tiesiog iš džiaugsmo, kad dar esi gyvas. O
situacijai kažkaip aiškėjant, nors iš tiesų ji aiški tik pavieniams
aiškiaregiams, kurių regėjimai nesutampa, vėl ėmė ryškėti žmonių ir pašlemėkų,
arba didvyrių ir išdavikų, stovyklos.
Kaip visuose karuose, kaip per visas okupacijas, nesvarbu
– politines, dvasines ar finansines – tik vienatvės baimė ir baimė prarasti
tai, prie ko esi labiausiai prisirišęs, išgrynina žmogaus esmę. Ne meilė. Visai
ne ji. Meilė skirta tam, kad ji ištiktų žmogų ir sužadintų jame norą pratęsti
gyvybę ir auginti vaikus, kad tas noras būtų didesnis už baimę daryti tai, apie
ką nieko neišmanai, neišmanai, nuo ko pradėti ir kuo iš tiesų visa tai baigsis.
Kad baimę susitikti su tuo, kas ateina iš kažkur, visiškai tavo nepasirinktas,
nustelbtų laukimas. Laukimas to, kuris ateina irgi nepasirinkęs. Jūs tiesiog
susitiksit: vaikas ir mama/tėtis. Apgaubti Dievo Dvasios, kurios buvimo
neįrodysi, kaip neįrodysi ir meilės buvimo, nes ja gali tik tikėti.
Viso šito kasdienių didvyriškumų ir išdavysčių šokio
režisierius yra vienas vienintelis – mūsų apsisprendimas. Apsisprendimas, kuo
norime būti kitų atžvilgiu: nemirtingesniu gimine, fifa, pasipūtėliu ar tuo,
kuris lygiai kaip ir visi labiausiai bijo vienatvės, trokšta meilės, nori, kad
kaimynas turėtų jo telefono numerį ir pasidomėtų suvokęs, kad jau savaitė kita
tavęs nematė... O jei tiksliau – apsisprendimas, kokiai dvasiai norime tarnauti
– tai, kuri nuo Dievo, ar tai, kuri nuo velnio. Visos pasakos, beje, apie tai.
Jei ne visos – tai daugybė. Gal dėl to mūsų vaikų vadovėliuose vis mažėja
pasakų, kad jie kuo mažiau išmoktų gyvenimo. Nes jie turi mokytis finansinio
raštingumo.
Juokiatės. Žinau. Nes tai fantazijos. To niekada nebus.
Todėl mes ir toliau nepasimokysime iš jokių pandemijų ir jokių karų, kad ir
kokias gražias deklaracijas, jog šis karas turės būti paskutinis (nes
paskutinis turėjo būt ankstesnis karas, ir dar ankstesni), prisigalvotume. Mes
išmoksime nebent tobulesnės ginkluotės, rafinuotesnio žudymo meno ir
vylingesnių manipuliacijų išgalvotais kaltinimais, nes tai irgi ginklas. Ir
niekada nebūsim patenkinti jokiomis valdžiomis ir jokių rinkimų rezultatais,
nes nebus tokios valdžios ir tokio kandidato, kuriuo galėtume pasitikėti, kaip kad
niekas negali pasitikėti mumis – nemirtingesniais giminėmis, fifomis ir
pasipūtėliais... Net mes patys savimi. Bent jau kol nesame išbandyti visa
persmelkiančios baimės. Širdies (dvasinė) evoliucija vyksta daug lėčiau nei
kūno. Neįtikėtinai lėčiau.
Laimė – turime Gavėnią. Keturiasdešimt savęs peržvalgos
dienų. Ir teisę evoliucionuoti dvasia.
Laima Arnatkevičiūtė
