I l g ė s

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

skaidru taip

tarsi

atleidimą

gavus

ir lengva –

tarsi kojos

būt metus pamiršusios

skaičiuot

o horizontas

šviečia

padūmavęs

ir vieškelis

išėjo

paklajot

po rudenio

dausas

po vėlių

atmintį

sušvitusią

ugnelėmis

anta visų

kalnelių

Lietuvos

 

©-la-

 

kur mūsų nėra

 

 

- - - ten kur

mūsų nėra

ten kur

mūsų nebus

bus kiti

ir kartos

tuos pačius

mūs žodžius - - -

-la-

 

 

*-*-*

– – – ir kai

atvėsęs

vėjo gūsis

pūstelės

delnais

apgaubsi

ir

sušildysi

lyg žvakės

liepsną

saugodamas

širdį – – –

-la-

 

*-*-*

net jeigu

jaunystę

išlydim

kiekvienas

mes

žydim

-la-

*-*-* 

nė vienas
mes čia
nesiprašėm
ir vis dėlto
esam
-la-

Proza su pėzijos poza...

 

 

 

 *-*-*

 

dekoracijos išeina į atsargą

o iš tikrųjų

tapti maistu naujai pradžiai

arba išeina atgimti –

jeigu taip maloniau ausiai,

mažiau baugina...

išeina į tylą, šaltį, tamsą,

kur bus perkeistos

atgimdytos

kad vėl pakartotų tai,

ką išmoko

per milijardus metų

ir kas nėsyk nepasikartojo

absoliučiai taip pat

-la-

rudens taku

 

 

*-*-*

rudens taku

eilėraštis nuėjo

aš jo nepamačiau –

užsižiūrėjau

į spalio kilimus

po savo kojom

į seną klevą

po nakties

užsiliepsnojusį

į vieškelį

nubalintą pirmos šalnos

į pilnatį –

trumpam užkliuvo už šakos

į perregimą

saulėtų spalvų paletę

lyg priminimą

apie priedermę mylėti

apsisprendęs ruduo

 

 

 *-*-*

apsisprendęs ruduo

nesikankina

sentimentais

vasarai

nejaučia

žiemos alsavimo

yra visiškai

pats sau

čia ir dabar

nusimetantis visa

kas buvo

jam

primesta

gryna linija

beveik pirmapradžiam fone

atgalinis kūrimo veiksmas

vėjų nebijantis

stoikas:

laisvas

ir

įsakinėjantis pats sau

©-la-