„Šaknim į žemę, šakom į dangų“, – rašė Eduardas Mieželaitis savo poetinėse „Improvizacijose“ apie M. K. Čiurlionį, akcentuodamas jo dėmesį tautinei kultūrai, tradicijai ir potraukį į mistiką.
Justino Marcinkevičiaus poemos „Mažvydas“ personažas Tirva vartoja kitokį burtažodį: „Šaknim – į pragarą, šakom – į dangų“.
Į tai Mažvydas:
„Šaknim – į pragarą, šakom – į dangų.
Klausyk, bet juk tai velniškai gražu!
Kokia prasmė! Ir medis, ir žmogus
(Išima mažą pinigėlį)
Čia tau, kad šitaip pasakyti moki.
O kad per burtus tu eini prie velnio,
Turėsi šluot sekmadienį bažnyčią, pragarą, šakom – į dangų.“
Atrodo, keista, kodėl Mažvydui graži frazė apie šaknydijimąsi į pragarą, siekiant dangaus, bet juk savo akimis matom, kokie pragarai užkurti ir kokius rengiamasi užkurti būtent dėl žemių ir to, kas jos gelmėse. Žemė šventa, bet tuo pačiu ji kursto mumyse ir pačias pragariškiausias aistras.
Šiomis dienomis, regis, vyksta roko festivalis, šūkiu pasirinkęs frazę „Šaknim gilyn, šakom aukštyn!“, kurią bando įprasminti kažkokiu „laužtuku“ iš piršto: esą visa baltų kultūra kilusi iš medžio... Ore pakibusi teorija tik paryškina šūkio beprasmybę: į ką gilyn? Į dumblą? Į kloaką? Į molžemį? Į beprasmybę? Ir į ką aukštyn? Kas ten, aukštai, jei nėra vardo? Nėra vardo – nėra vektoriaus, nėra tikslo, nėra ir prasmės.
XXI amžiaus diagnozė – prasmės baimė. Nes prasmės suvokimas įpareigoja, o palaidų sąvokų junginiai – kaip kosmopolito būvis: skrendi virš pasaulio, žvilgt žemyn (gilyn?), žvilgt aukštyn, bet taip niekur ir nesuleidi šaknų, taip į nieką ir neatsiremi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą