ABEJINGUMAS KAIP INFANTILIOJI TOLERANCIJA

Po Vito Tomkaus publikacijos apie žydus ir gėjus Lietuvoje vėl ūžtelėjo pokalbių apie abejingumą banga. Na, gal labiau bangelė, nes šį kartą visuomenės ramybę drumstelėjo kelių iššaudytų šeimų istorijos, tarp kurių pasitaikė ir labiau visiems žinoma. Kadangi šiaip žmonės, o juo labiau moterys, kaip didžiausia smurtą patirianti grupė, nėra kokia nors mažuma, kurios stokotų ES peizažas, šį kartą vartota tik sąvoka „abejingumas“ (ankstesniu atveju kalbėta įmantriau – apie toleranciją). Kunigas Tomas Šernas, iš savo patirties gerai išmanantis, kas ta tolerancija ir kas – abejingumas, tąsyk teigė, kad apskritai nežinąs, kas tai yra, tačiau tikįs humanistinės moralės principais. Visokių sąvokų, archyvinių mitų, kompleksų ir baimių, o paskui teorijų, kaip su jomis galynėtis kūrimas, pasak jo, jokia išeitis. „Pasipriešinimas blogio apraiškoms, blogio ‘amortizavimas’ turėtų būti svarbiausias gyvenimo tikslas“, – savo požiūrį apibendrino T. Šernas („Laikas“, 2004, kovo 5-11, p. 19).

Požiūris – kas nesutiks – teisingas, bet – kas prieštaraus – reikalaujantis asmeninio įsipareigojimo. O mes, užliūliuoti sovietinio mito, jog esam broliški, draugiški, tiesa, jau nebe labai lygūs, o vakariečiai – susvetimėję ir tik pirkliškai besišypsantys, tebedemonstruojam antkapinio santūrumo veidus ir iš TV laidų apie visokius „kaip“, „kas“, „su kuo“ ir „kiek kartų“ mokomės žiūrėti pro rakto skylutę. Be to, esame aktyvūs „dzin“ religijos išpažinėjai, kilmingumo požymiu laikantys prisipažinimą: „Savo kaimynų nepažįstu“. Žmonių abejingumui smurto šeimoje atvejams laidą paskyrusi muzikologė Zita Kelmickaitė savo kalbą taip pat pradėjo irgi panašiu prisipažinimu – t. y. apie visokias ten pensininkes, kurios tik sėdi dienų dienas ant suolelio ir viską stebi, skambinėja policininkams, kurie paskui, matyk, nereaguoja į kilmingų ne pensininkų skambučius. (O gal vis dėlto geriau devynis kartus atvažiuoti profilaktiškai, kad tą dešimtąjį nereikėtų deginti benzino tik tam, kad pastovėtum ir pasižiūrėtum, kaip pavydo apimtas vyras nudobs savo žmoną [rugsėjo 19 d. “Lietuvos ryto televizijos” reportažas]), o paskui su lengva šypsena lūpose į filmavimo kamerą pasakytų: taip, bjaurus (ar tai reiškia – neestetiškas?) vaizdas, bet mes nesijaučiam kalti, nes kai atvažiavom, smurto žymių dar nebuvo…)

Į minėtą Z. Kelmickaitės laidą kas porą minučių skambino moterys – smurto aukos. Laidoje dalyvavo policijos pareigūnas ir žinomas psichoterapeutas bei politikas viename asmenyje (žmogiškoji „du viename“ versija). Moterys tikėjosi informacijos arba paprasčiausiai demaskavo kuriamą mitą, jog egzistuoja smurto šeimoje prevencija. Bet kadangi ir svečiai, ir pati vedėja yra tos pačios visuomenės nariai, laidos pabaigoje patys puikiausiai save demaskavo. Į laidą paskambinusi pagyvenusiai moteriai, kuriai dažnai grasina jos nuolat girtaujantis ir niekur nedirbantis sūnus, abejingumo analizei, taigi ir kitokio santykio demonstravimui besiangažavusi laidos vedėja užpuolė ją klausimais, kodėl ji leidusi jam gyventi kartu ir tuoj pat nutarė, kad jau viską žinanti, ko ši moteris norėjusi paklausti. Atkakliai nedėjusi ragelio pastaroji dar spėjo paaiškinti, jog bandžiusi sūnų išregistruoti, tik nesėkmingai, ir klausė, kaip jai toliau spręsti šią problemą. Taigi situacija aiški – motina kenčia sūnaus smurtą, beje, jį ir išlaiko, jo išregistruoti negali, nes, pasak valdininkų, šis niekur neišvykstąs, vadinasi, reikalingo preteksto nėra, na, o moteris vis tiek nenuleidžia rankų ir štai dabar naudojasi galimybe gauti svarbios informacijos. O naivume – vargšei moteriškei teko išklausyti gerbiamo psichiatro Raimundo Aleknos „profesionalų“ užkalbėjimą apie tai, kaip motinos nieko nedaro, niekur nesikreipia ir nieko nedarys, nes kokia gi motina skųs savo vaiką, kad ir ką jis darytų ir t.t., ir pan. Ciniška, bet autentiška ir tipiškai lietuviška. Apskritai visi laidos dalyviai imitavo giedančius kurtinius, apsvaigusius nuo savo gražbylystės ir neišgirdusius nė vienos skambinusiosios pasakytos esmės.

Jei į laidą kviestas psichologas, matyt, abejingumas tikrai yra psichologinė problema, bet manyčiau, kad mūsų aplinkoje tik tiek, kiek sutampa su infantiliškumu, įsipareigojimų baime ir egoizmu. Šiaip jau labiau sutikčiau su T. Šernu – tai moralinė, etinė problema. Mums gi labiau patinka etiketės. Pavyzdžiui, širdingumo etiketė. (Asmeninė patirtis. Tame pačiame mikrorajone gyvenanti moteris, besilankanti toje pačioje bažnyčioje ir paprastai netoliese sėdinti bei privalomai ir, žinoma, santūriai palinkinti ramybės, pusvalandis iki to ramybės palinkėjimo pakeliui į sekmadienio Mišias mikliai nusuka akis, atseit nepažįsta. Kita, sutikta visai kitoje vietoje, plačiai nusišypso, dar paaiškina, kad lankomės toje pačioje bažnyčioje, ir pasisveikina. Turbūt nereikia daug svarstyti, kuri jų pirmoji pastebės bėdos ištiktąjį.)

Dabar labai madinga kiekvieną teiginį, ypač absurdišką, remti vakarietiška patirtimi, dalyko ar reiškinio paplitimu anksčiau mūsų patirčiai draustuose regionuose, nors pasiklausius netrunki įsitikinti, jog apie tuos Vakarus dažnas žino tik tiek, kad toj pusėj saulė leidžiasi.

Taigi pabaigai kelios citatos iš šventų Vakarų mokslinių monografijų ir viena privati dar daugumai žinomo ir pažįstamo žmogaus patirties.

„ kuo tėvai žiauresni vaikams, tuo šie žiauresni savo broliams ir seserims. Kuo vyras žiauresnis savo žmonai, tuo šiurkščiau ji elgiasi su savo vaikais“ (B.H.Lemme, „Suaugusiojo raida“, p. 314).

„Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje nuo 1957 metų iki 1974 metų padvigubėjęs žmogžudysčių skaičius sutapo su smurto programų [per TV – L.A.] pradžia ir paplitimu. Be to, surašymo duomenimis, rajonuose, kuriuose vėliau atsirado televizija, žmogžudysčių padaugėjo taip pat vėliau“ (D.G.Myers, „Psichologija“, p. 655).

„Seksualinės agresijos akivaizdžiai padaugėjo iš dalies dėl to, kad atsirado vaizdajuosčių nuomojimo verslas, erotiniai ir pornografiniai filmai tapo lengviau prieinami. Apklausiami Kanados ir Amerikos nusikaltėliai (žagintojai, vaikų tvirkintojai ir žmogžudžiai) nurodė didesnį negu įprasta potraukį atvirai seksualinio pobūdžio ir seksualinį smurtą vaizduojančiai medžiagai, t.y. tam, kas paprastai vadinama pornografija. Koreliaciniai tyrimai rodo, kad tuo laiku ir ten, kur pornografinė medžiaga yra lengviau pasiekiama, seksualinio smurto iš tiesų daugiau“ (D.G.Myers, p. 656–657).

„Prie to [ekstremalaus žiaurumo – L.A.] priprantama, tai virsta kasdienybe, tačiau ji [visuomenė] pamažu irgi žiaurėja“ (G. Kanovičius, „Literatūra ir menas“, 2004, rugsėjo 17, p. 2).

Beje, bent jau JAV ne auka, o smurtautojas priverčiamas palikti namus, nes priešingu atveju reikėtų laikytis logikos nuoseklumo ir ne vagį, pavyzdžiui, sodinti į cypę, o nesugebėjusįjį išsaugoti savo turto.

Taigi abejingumo diagnozė nėra jau tokia nekalta ir patogi – paskui ją seka galingos metastazės, ir kažin ar čia yra nesvarbių, smulkių dalykų, ar nieko padaryti negalinčių žmonių. „Ne mano kiaulės, ne mano ir pupos“ skamba raminamai, bet kiti sako, kad „Blogi darbai – nuo kalniuko, o geri – prieš kalniuką“. Abejingumas kaip mano laikysena nėra tolygu abejingumui kaip mano atžvilgiu, o kas apsaugotas nuo tos blogesniosios ypatybės? Ir ar abejingumas nėra tokia pat iškreipta tolerancijos forma, kaip anarchija – atvirkščia demokratijai?

Pulikuota: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2004-09-21-laima-arnatkeviciute-abejingumas-kaip-infantilioji-tolerancija/6658