KRIKŠČIONYBĖ PRO MĖGINTUVĖLIO PRIZMĘ

Nelabai suprantu, ar galima vienu kartu žiūrėti ir pro mėgintuvėlį ir pro prizmę, ir dar kažką įžiūrėti, bet man pavyko pamatyti. Tiesa, nieko labai naujo ir pribloškiamo – tiesiog tai, ką aš pati sau vadinu niueidžišku razinkų (ne razinų) rinkiniu.
Kartkartėmis valdžia, Bažnyčia ir publika susikauna, kieno rankose turėtų būti gyvybė, kieno tai nuosavybė ir apskritai, kada ji prasideda bei dėl ko (ta prasme, kaip jaunimas sako, kieno įgeidžiams tenkinti: Dievulio ar žmogulio). Neapsiėjo be to ir šie metai. Karas karu, o žmonių galvos dirba. Kam tie mėgintuvėliai ar kokia anoniminė šaldyta masė, mąsto mąslios galvos: ūgtels toks sniego žmogutis, pasižiūrės laidą “Atleisk”, ir ką – Knyspelis jam šerkšno saują vietoj laukiamo tėvo atneš į studiją, arba tas ūgtelėjęs sniego žmogutis birželio mėnesio pirmą sekmadienį šaldytuvą sveikins? Naująsias technologijas, moksliškai ir šiuolaikiškai tariant. Tad net prasišiepiau netyčia it šios vasaros dangus (irgi tik netyčia tarp lietų beprasišiepiantis) perskaičiusi regis anksčiausiai besikeliančiame „Pietrytyje“ skelbimą (cituosiu ne pažodžiui, nes kažkur tas ‘rytas’ prašapo): „Mergina (amžius ir kitokie duomenys) ieško vyro (amžius ir kitokie duomenys), kuris dėl kokių nors priežasčių nenorėtų ar negalėtų rūpintis savo vaiku“. Aiškiau ir trumpiau skelbimas galėtų skambėti taip: mergina ieško dar šilto ir vaikštančio mėgintuvėlio su kokybišku turiniu ir neturėsiančio pretenzijų į būsimą produktą. Ir ką – ar ne sprendimas? Ir sąžinė rami, ir pinigai kišenėje, ir įstatymo raidei nenusikalsta. O ir Įstatymo raidei – kaip čia pasakius…
Nežinau, kuriuos įstatymus priimant daugiau yra laimėjusi Bažnyčia, kuriuos – pasaulis, bet Seimas, regis, darbo turės, nes publika išradingumo nestokoja ir nestokos.
*
Praėjo mėnuo kitas, ir benardant po internetą iš kažkur kartu su visokiu reklaminiu šlamštu prilipo pažinčių išsiilgusiųjų puslapis. Užmečiau akį ir… pakako vieno kūrinio. Ėmiau mąstyti, ką doro aš bežinau apie XXI amžiui modifikuotą krikščionybę, kurią maniausi išpažįstanti. Matyt, esu klaidatikė, esu klaidatikė, esu tikra klaidatikė ir važiuosiu į rekolekcijas kurso kartoti. Taigi skelbimas (irgi ne pažodžiui): berods 49 m. vyras, vedęs, turintis 3 vaikus, KATALIKAS (kiti zodiakiniai ir t.t. duomenys) ieško moters ilgalaikiams santykiams, KATALIKĖS. Ėmiau įsivaizduoti to „kataliko“ šeimą: gražiai ir tvarkingai sekmadieniais vedinas žmona ir trimis vaikais vyras ir tėvas viename gražiai dalyvauja Mišiose, gal net ką nors nuveikia, pvz., perskaito dienos skaitinį, paskui prisimena turįs reikalų ir, išvadavęs (koks puikus ir nepretenzingas žmogus!) žmoną nuo barščių virimo, keliauja pas iš kitos (arba tos pačios) bažnyčios grįžtančią moterį kultivuoti ilgalaikių santykių.
Laimė, kad neseniai įsigijau „Enciklopedinį teologijos žodyną“. Storas toks kaip plyta, ten jau tikrai rasiu kuo savo apmusijusį protą nušveisti ir žinių skyles užlopyti. (Nes su tokiomis ir į rekolekcijas gali nepriimti.) O tada jau kad dėsiu skelbimą!..
Ir vis dėlto koks gi tas nūdienos katalikas, tokioj infantiliai atlaidžioj katalikybės erdvėj įsiveisęs? 


http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2004-06-23-laima-arnatkeviciute-krikscionybe-pro-megintuvelio-prizme/6792