Šventajame Rašte yra keletas vietų, kur be užuolankų sakoma, jog Viešpats mus išsirenka, numato mums uždavinius ir kelią dar iki mums gimstant (Iz 49, 1; Ps 139, 16; Ps 22, 31; Rom 9, 11). Esu skaičiusi, kad savo vizijose šv. Hildegarda Bingenietė matė, kaip Jėzaus užgimimo akimirką danguje pasirodo visas Jo gyvenimas iki nukryžiavimo ir įžengimo į dangų, iki Jo pašlovinimo vainikuojant Pasalio Karaliumi.
Įvairių mokslų ir praktikų atstovai daug kalba apie savęs priėmimą kaip laimingo ir sėkmingo gyvenimo pagrindą. Tas savęs priėmimas juk iš esmės reiškia, kad nieko nėra geresnio, kaip gebėjimas atpažinti save tokį, koks esi Dievo plane, tokio savęs priėmimas ir puoselėjimas su dėkingumu, džiaugsmu ir atida. Kaip Švč. Dievo Motina Marija kad darė: stebėti, reflektuoti, dėtis į širdį, o ne pliurpti ir taškytis emocijomis.
Kuo ilgiau gyvenu, tuo aiškiau darosi ir be ŠR citatų: mes ateiname į pasaulį, kad realizuotume tai, kas Dievo laike jau yra įvykę, o tai, kas vadinama mums duota laisva valia, yra valia realizuoti tą savo „jau įvykusį“ gyvenimą su džiaugsmu ir dėkingumu, puoselėjant ir skleidžiant mums įdiegtas gebėjimų dovanas, ar niurzgiant, kad kitam, ana, geresnė dovana teko, arba įsivaizduojant, kad tai mes, nesukūrę nei savęs, nei to, kas buvo iki mūsų, esame pasaulio valdovai, galintys keisti, ką tik sumanę – nuo upių tėkmės krypties iki lyties... Tiesa, nepaisant mūsų laikysenos, Dievo plane rezultatas bus toks pat, nes jo laike mūsų gyvenimai jau įvykę, tačiau mums tenka mūsų pasirikimų vaisiai. Ir nieks kits čia nekalts, kaip dainuojama šelmiškoj liaudies dainoj – nei ideologijos, nei partijos, nei valstybės. Mūsų karai ir mūsų paliaubos kyla iš mūsų širdžių pasirinkimų.
Mintys gali gydyti.
Mintyse melsdamiesi, medituodami galime paveikti kitapus Žemės rutulio gyvenančio žmogaus sveikatą, likimą ar kokius kitus procesus. Kai apie tai kalba katalikai, daugeliui tik juokas. Kai apie tai paskaitas skaito ir praktinius užsiėmimus veda įvairūs „guru“ – būna apstu prisijungusių nuotoliu prie tų paskaitų ar meditacijų. Ir vėliau jie liudija savo patirtis.
Tai naivu būtų manyti, kad tam, kas vyksta su mumis ir šalia mūsų, poveikio neturi mūsų keiksmai, prakeiksmai, neviltys, pasidavimai, skerso dėjimai ir puikybė.
Aplink mus tiek daug triukšmo, kad mes jau negirdime patys savęs, kur ten Dievą beišgirsi.
Ir mus taip įpratino prie „tik tok“ siužetų „žavumo“ ir trumpumo, kad mūsų dėmesys tampa vis labiau punktyriškas, nepajėgus susikoncentruoti, ir vis sunkiau darosi klausytis tylos, visų pirma tylos savyje. Jei tokią dar sugebame palaikyti. Nekalbant jau apie drąsą išgirsti atsakymus, kurie gali būti visai nepanašūs š socialinių tinklų patiktukus...
Paveikslai Marko Šagalo. Man atrodo, jie irgi apie mūsų buvimą laike
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą