 |
Tarp lietuvių literatūros žanrų gyvuoja ir toks aforizmo žanras. Daugumai jis asocijuojasi su rimta, filosofiškos išminties kupina ištarme – tuo, kuo lietuvių aforizmas vargu ar gali pasigirti. Kitiems jis – šmaikštaus ir mažažodžio mąstymo rezultatas, betgi žinom, kaip mums, lietuviams, sekasi juokauti. Tol, kol kalba sukasi apie fiziologiją, tačiau ir toji neturi būti pakilusi aukščiau nei metrą nuo kulnų... Visgi tie, kurie seka Jurgio Gimberio kūrybą, turėjo įsidėmėti: juokauti galima ir lietuviškai. Ir netgi linksmai. Ir apie daug ką. Etiškai. Šmaikščiai. Nedaugžodžiaujant...
Apie tai byloja ir naujausios šio prozininko bei vertėjo knygos pavadinimas „Žinios trumpai“*.
Pagal klasikinę aforizmo definiciją – tai žanras, kurio apimtis retai kada viršija daugiau nei vieną sakinį. J. Gimberiui tiek ir pakanka. Jam apskritai pakanka vos kelių žodžių. Tai nereiškia, kad šio autoriaus žodynas teprilygtų lrytas.lt ar dz.lki.lt bagažui... Tai reiškia, kad J. Gimberis improvizuoja žodžiais, o ne vartoja juos; jis nerašo teksto – jis kuria potekstes.
Kadangi turime reikalą ne tik su aforizmais, bet ir su jų rinkiniu, dera prisiminti, kad ne taip sunku jų prirašyti, kaip sudėti į tvarkingą visumą. Sovietmečiu buvo paplitęs modelis: žmogus gimsta, moksi, kuria, myli... Bet iš jo jau seniai išaugom. J. Gimberis, ko gero, net nebuvo „priaugęs“ iki tokios griežtos Prokrusto lovos minčiai. Jo aforizmų tematika gerokai platesnė nei žmogaus amžiaus raida. Formaliai sakant, rašytojas įkvėpimo semiasi iš mūsų politinių, buitinių, romantinių, filosofinių, knyginių ir kitų realijų bei patirčių. Jis polemizuoja su diržų veržimo, kabinetinių skurdo prevencijų, minimalių (pra)gyvenimų ir kitomis mažajam žmogui subalansuotomis idėjomis – neformaliai, tarsi pokštaudamas, apibendrindamas jų realias ilgalaikes pasekmes („Skurdas krenta ant proto“, p. 18), apibūdina dažną mūsų psichikos bėdą – proto negebėjimą suskubti paskui veiksmą. Frazė „Žmogus pirma išmoksta kalbėti, o suprasti – paskui“ (p. 19) nėra tik pliurpaliams adresuota ironija, o jei skaitant pritrūksta vaizduotės praplėsti jos suvokimo ribas, į pagalbą ateis kiti šmaikštūs pastebėjimai, apibendrinimai, kurių prasmė gerokai remiasi aliuzijomis, užuominomis, paslėptomis ar pažodinėmis citatomis: „Ateina genijai ir vėl išeina, bet skersvėjų pridaro“ (p. 79), „Laisvė – tai ne galia bet ką daryti, o valia bet ko nedaryti“ (p. 140).
Gebėjimas šmaikščiai atskleisti paradoksus, slypinčius bemaž visose žmogiškos tikrovės srityse, yra viena patraukliausių šio humoristo aforizmų savybių. Tiek ironizuodamas žmogaus ribotumus, tiek įsibridęs į visiškai trivialių temų vandenis, J. Gimberis geba būti ir netrivialiai šmaikštus, ir elegantiškai konkretus („Moteris sutverta teisingai!“, p. 145; „Džentelmenas ir savo žmonai paltą prilaiko, ir rankos neišsuka“, p. 90).
Aliuzijos, teikiančios erdvės prasmėms ir interpretacijoms, kalambūro, paradokso poetika, sintaksinės figūros, tokios kaip oksimoronai, paronimai, antitezės, kontrastai, yra bene pamatiniai J. Gimberio instrumentai. Jis žaidžia tarp žodžių gimstančiais prasmių niuansais it talentingas šachmatininkas šachmatais, stulbindamas netikėtais „ėjimais“ ir „nokautais“. Sąmojis ir prasmė gali rastis paradoksaliai sugretinus skirtingas to paties reiškinio puses arba kontrastingų ar visiškai priešingų reikšmių sąvokas, pasitelkus aforizmo žanrui būdingas definicijos, elipsės, analogijos figūras: „Kad ir su savimi kalbiesi, vis tiek nori būti išgirstas“ (p. 118); „Kalba yra ta priemonė, kuria naudodamiesi mes nesusikalbam“ (p. 118); „Valdžia laikina, o juokas amžinas“ (p. 184); „Kitas kvailai atrodo, bet kitam ir tinka...“ (p. 198); „Amžius kaupia ne tik išmintį, bet ir kalkes smegenyse“ (p. 16); „Davė Dievas dantis, duos ir artimą kokį“ (p. 64); „Mažiau darbų – sveikiau dantims“ (p. 56).
Kartais J. Gimberio aforizmai skamba kaip aksiomos: trumpos, kategoriškos, nenuginčijamos, daugiaprasmės ir, žinoma, stebinančios nelaukta, padorumo kvestionuojama leksika ar rafinuotą skonį šokiruojančiais sugretinimais („Užpakalis neraudonuoja“, p. 57; „Kas girtuoklis – filosofas...“, p. 127; „Geriau viena varpa savo saujoj negu visas javų laukas kaimyno žemėj“, p. 190); esti aforizmų, kurių raktas – kokia nors žinoma patarlė ar idioma („Akys – sielos veidrodis, akiniai – kišenės“, p. 49; „Valdžia panaši į karavaną, kuris eina pro šalį“, p. 184; „Visa, kas žvėriška, žmogui nesvetima“, p. 185), arba tiesiog patarlėms būdinga paralelinė konstrukcija („Meilė sriuboj plaukia, alkoholy – skęsta“, p. 46), paralelizmas („Laimė, komunizmas ir horizonto linija artėjant tolsta“, p. 139), pamokančio pobūdžio sintaksiškai baigtas dvinaris sakinys („Geras daktaras ir sveiką pagydo“, p. 96).
Be abejo, skaitant rinkinį užkliūva ir viena kita banalybė ar tiesiog recenzentei neįžvelgiamos humoro gelmės („Kitą kartą nepaskambinės kaip nepasibarškinęs“, p. 200; „Koziruok lytim!“, p. 39; „Greičiausiai lis...“, p. 104), bet daug dažniau į akis krinta autoriaus pomėgis kurti aforizmus-pokštus, žaisti panašiai skambančių, tačiau kitką reiškiančių žodžių sudūrimais, tiesiog mėgautis žodžio atspalviais, nuotaikos, prasmės niuansais: „Konstituciją galima nusipirkti knygyne, o papirkti ne bet kur...“ (p. 136); „Sąmonė netrukdo kalbėti nesąmones“ (p. 166); „Skųstis galima bet kuo, o skustis – ne“ (p. 170).
Jei tektų vėl pradėti rašyti apie J. Gimberio aforizmus, ko gero, rašyčiau kitaip, pamatyčiau jau kitus posakius ir jie mane kitaip prakalbintų – toks jau tas žanras... Bet du dalykus, dvi grupes dar norisi paminėti: tai filosofavimą juokaujant arba juoko filosofiją ir pseudoakademiškumo parodiją. Nors autorius yra sakęs, kad, jo nuomone, „humoristo paskirtis ar likimas nėra reaguoti į padėtį valstybėje“, kad „pasakyti ką nors juokingiau, nei jie (politikai – L. A. past.) pasako rimtais veidais – labai sunku, o kitą sykį – neįmanoma“ ir kad kaip tik todėl su jais nekonkuruojąs1, rinkinyje „Žinios trumpai“ rasime smagių, itin gimberiškų politinių įžvalgų („Kas gali, tam galima ir kas negalima...“, p. 126; Jei jis tau nekasa, ir tu jam nekąsk“, p. 39) ir gyvenimo filosofijos perlų („Yra visos sąlygos nevogti“, p. 114; „Chamas yra nuoširdus“, p. 29; „Liūtas daug nekalba“, p. 56). Pseudoakademinio stiliaus parodijas atpažinsime iš banalių barbarizmų ir jų komentarų išnašose. Dėl citavimo keblumų jais pasimėgauti paliksime rinkinio skaitytojams. Nes, kaip pačioje knygos pabaigoje paaiškina autorius: „Pajuokavai ir eik – neįkyrėk“ (p. 203). Kitaip tariant, pristatei knygą ir eik – neįkyrėk.
*Jurgis Gimberis, Žinios trumpai. – Kaunas: „Kauko laiptai“, 2013.
http://nemunas.net/11psl.php
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą